Sėkmingi Laiškai
Žurnalo Physical Review Letters
(Fizikos apžvalgos laiškai)
penkiasdešimtmečiui
Rašytojas Džeimsas Džoisas neturėjo ryšio su fizika, tačiau fizikai
pasiskolino žodį kvarkas iš
jo romano Finegano budynės.
Šiaip jau rašytojai nebūtinai domisi tiksliaisiais mokslais, tačiau jei
tų žinių prireikia jų darbui, daugelis tuos mokslus studijuoja. Tačiau
visi mokslininkai, taip pat ir fizikai, turi mokėti aprašyti savo
rezultatus, – jie privalo žengti tą vieną papildomą žingsnį ir pranešti
apie savo laimėjimus kitiems.
Prieš šimtą metų fizikų buvo nedaug ir fizikos finansavimas daugiausia
buvo privatus. Vyravo oficialus rašymo stilius – beasmenis. Jis
pabrėždavo faktus ir slopindavo įspūdį, kad moksliniais tyrimais
užsiima žmonės. Apie duomenis būdavo rašoma, kad jie registruojami,
arba būdavo imamasi skaičiavimų,
analizės – atliekamos,
atradimai –
padaromi, o moksle buvo žengiamas žingsnis į priekį. Kai
fizikų
padaugėjo, o lėšos jų mokslui dažniau ėmė rastis iš viešųjų šaltinių,
vis svarbiau buvo perteikti kolegoms ir visuomenei tai, ką
jie išsiaiškindavo. Pastaruoju metu sklaidos terpė iš popierinės
pavirto elektronine, bet poreikis skelbti gautus rezultatus išlieka,
nes fizika tampa vis labiau specializuota, o konkurencija tarp mokslų
dėl viešojo finansavimo didėja. Taigi verta panagrinėti elementus,
kurie padeda [parašytu] straipsniu perduoti mintis platesniam
skaitytojų ratui –
fizikams ir mokslininkams, žmonėms, aprašantiems mokslą spaudoje, bei
viešiesiems tarnautojams. Kas gi privaloma, kad Laiškas būtų sėkmingas?
Sėkmingas Laiškas prasideda
nuo teisingo rezultato, – tokio, kuris būtų
svarbus ir įdomus. Tačiau tai nėra apibrėžimas, nes nepaaiškinama, kas
gi yra svarbu ir įdomu. Taigi bandysime kiekvieną
sąvoką apibrėžti
vienu sakiniu: svarbus rezultatas suteikia įžvalgą, kuri pakeičia kitų
turimą požiūrį ir supratimą apie dalyką, leidžia jiems pagerinti savo
pačių nagrinėjimus ir šitaip veda į esminį pasistūmėjimą. Įdomų
rezultatą
sužinoję skaitytojai apsidžiaugs, jei jis svarbus jų darbui, arba jei
tai yra reto grožio mokslas, sukeliantis estetinį pasigėrėjimą. Siejant
su reikalavimais rankraščiui, dar yra trečiasis elementas – teksto
suprantamumas. Nepriklausomai nuo turinio, rankraščiu bus mažiau
domimasi, jei jis „neįkandamas“, o mažiau skaitytojų patraukęs
rankraštis bus mažiau svarbus.
Dabartinės Physical Review Letters
(PRL) nuostatos apima šitas tris
sąvokas, nes siekiama spausdinti darbus, kuriuos turėtų pastebėti tam
tikros šakos tyrinėtojai ir tie žmonės, kurie dirba bent keliose
gretimose šakose. Platesnis susidomėjimas straipsniu ir didesnė jo
svarba yra susiję dalykai. Darbas, ypatingai svarbus keletui
skaitytojų, gali būti tiek pat vertingas kaip ir darbas, vidutiniškai
svarbus daugeliui, o tai vėl priklauso nuo pateikimo būdo. Toks
rankraštis, kurį gali suprasti tik siaura auditorija, bus mažiau
tinkamas PRL, kadangi jis neturės galimybių būti vidutiniškai svarbus
plačiai auditorijai.
Dažnai savo pomėgį moksliniams tyrimams fizikai aiškina pradėdami nuo
atradimų jaudulio, bet rašydami straipsnį jie kartais imasi senesniojo,
oficialaus stiliaus, aprašyto anksčiau. Kai prie šio stiliaus prisideda
gausybė informacijos, kas nereta šiuolaikiniuose moksliniuose
tyrimuose, rezultatą skaityti gali būti sunku, jau nekalbant apie jo
supratimą. Aišku, yra svarbu, kad rankraštyje būtų pakankamai
smulkmenų, darančių jį įtikinamu, ir autoriai visada pasirengę jas
aprašyti, nes tai rodo jų kruopštumą ir pastangas. Tuo jie
tikisi palenksiantys recenzentus (ir redaktorius), kad straipsnis būtų
spausdinamas.
Tačiau lengva įdėti per daug informacijos. O recenzentai ir redaktoriai
nesiskiria nuo kitų skaitytojų: visiems labiau patinka įdomūs ir
suprantami rankraščiai. Per didelis smulkmenų kiekis gali paskatinti
nepalankius atsiliepimus, remiantis tokia logika: „Laiškas turi būti
suprantamas. Šis rankraštis kupinas smulkmenų ir nevaizdus, todėl jis
nėra tinkamas spausdinti“. Norėdami šito išvengti, autoriai turi
rinktis: kokią informaciją įdėti ir ką praleisti? Kokios dalys aptarime
esminės, o kokios nereikalingos, norint nepažeisti pagrindinės
straipsnio minties? Autoriams būtų neatsargu šį rūšiavimą palikti kaip
pratimą recenzentams ir kitiems skaitytojams. Kita vertus, autoriai
neturėtų atmesti ir galimybės, kad būtinas tam tikram rezultatui
pateikti informacijos kiekis viršys keturių puslapių Laiško apimtį.
Kai autoriai nustato minimalų informacijos kiekį, kurį būtina pranešti,
jie turėtų nuspręsti kokį stilių geriausia pasirinkti. Dalis atsakymo
yra aiški – paprasta ir tiesi aprašomoji proza su minimaliu būdvardžių
ir prieveiksmių kiekiu. Lengvai skaitomas rankraštis logine sandara
turėtų būti panašus į bet kurį pasakojimą. Pavyzdžiui, trumpas
apsakymas nusako veiksmo vietą ir herojus, atskleidžia konfliktą,
pateikia jo išrišimą ir pasibaigia epilogu. Tie patys elementai sudaro
ir gerai sudėstytą mokslinį straipsnį. Tai irgi turėtų būti įdomus
pasakojimas, nors terminologija ir skirtinga. Kuriant veiksmo vietą,
mokslinis pasakojimas prasideda įvadu, aiškinančiu, kokios būklės dabar
yra duotoji tyrimų šaka. Konfliktas atsiranda neišspręstos problemos
forma, o išrišimas – tai problemos sprendimas: rezultatas. Epilogu
tampa apibendrinimas, kur aptariama rezultato prasmė, kad skaitytojai
šiek tiek suprastų jo pasekmes.
Įdomu, kad pateikėjai gali laikytis perdėto, beasmenio stiliaus savo
rankraščiuose, bet laisvai naudoti kitonišką stilių kitur.
Lydraščiuose, siunčiamuose kartu su pradine medžiaga, kartais rezultatų
aprašymas (ir jų kontekstas bei galimas poveikis) būna aiškesnis nei
pačiame rankraštyje. Tiesą sakant, kai kuriuose rankraščiuose
nepateikiama jokio paprasto paaiškinimo, kodėl darbas yra įdomus.
Autorių atsakymuose į neigiamus recenzentų atsiliepimus kartais yra
pasakojimų, primenančių trumpus apsakymus (galbūt Kafkos), ypatingai
pabrėžiant konflikto aprašymą. Tai kartais tampa įdomiu skaitalu mums,
redaktoriams, tačiau nebūtinai pasitarnauja išspausdinimui.
Viliuosi, kad tai suteikia kelias užuominas, kaip susidoroti su sunkia
užduotimi pateikti iš prigimties smulkią informaciją prieinamu
stiliumi, neviršijant ribotos Laiško
erdvės. Svarbiausi reikalavimai
yra tokie: 1) pateikti vien tik būtiną informaciją ir 2) sklandžiai ją
išdėstyti. Šis vedamasis yra gal nevisai sėkmingos mano pastangos
laikytis abiejų šių reikalavimų. Sakinio lygio konstrukcijos nėra
tokios jau svarbios, ir nenustebsiu, jei kai kurie rašantys vis dar
tenkinsis neveikiamosios formos stiliumi, paminėtu anksčiau. Tiesą
sakant, kodėl taip daroma, man yra paslaptis.
R. Schuhmann, Editorial: Successful Letters,
Phys. Rev. Lett. 100, 100001 (2008). Copyright 2008 American Physical
Society
Autoriui ir leidėjui sutikus
vertė Andrius Bernotas