Sėkmingi Laiškai


Žurnalo Physical Review Letters (Fizikos apžvalgos laiškai) penkiasdešimtmečiui

Rašytojas Džeimsas Džoisas neturėjo ryšio su fizika, tačiau fizikai pasiskolino žodį kvarkas iš jo romano Finegano budynės. Šiaip jau rašytojai nebūtinai domisi tiksliaisiais mokslais, tačiau jei tų žinių prireikia jų darbui, daugelis tuos mokslus studijuoja. Tačiau visi mokslininkai, taip pat ir fizikai, turi mokėti aprašyti savo rezultatus, – jie privalo žengti tą vieną papildomą žingsnį ir pranešti apie savo laimėjimus kitiems.

Prieš šimtą metų fizikų buvo nedaug ir fizikos finansavimas daugiausia buvo privatus. Vyravo oficialus rašymo stilius – beasmenis. Jis pabrėždavo faktus ir slopindavo įspūdį, kad moksliniais tyrimais užsiima žmonės. Apie duomenis būdavo rašoma, kad jie registruojami, arba būdavo imamasi skaičiavimų, analizės – atliekamos, atradimai – padaromi, o moksle buvo žengiamas žingsnis į priekį. Kai fizikų padaugėjo, o lėšos jų mokslui dažniau ėmė rastis iš viešųjų šaltinių, vis svarbiau buvo  perteikti kolegoms ir visuomenei tai, ką jie išsiaiškindavo. Pastaruoju metu sklaidos terpė iš popierinės pavirto elektronine, bet poreikis skelbti gautus rezultatus išlieka, nes fizika tampa vis labiau specializuota, o konkurencija tarp mokslų dėl viešojo finansavimo didėja. Taigi verta panagrinėti elementus, kurie padeda [parašytu] straipsniu perduoti mintis platesniam skaitytojų ratui – fizikams ir mokslininkams, žmonėms, aprašantiems mokslą spaudoje, bei viešiesiems tarnautojams. Kas gi privaloma, kad Laiškas būtų sėkmingas?

Sėkmingas Laiškas prasideda nuo teisingo rezultato, – tokio, kuris būtų svarbus ir įdomus. Tačiau tai nėra apibrėžimas, nes nepaaiškinama, kas gi yra svarbu ir įdomu. Taigi bandysime kiekvieną sąvoką apibrėžti vienu sakiniu: svarbus rezultatas suteikia įžvalgą, kuri pakeičia kitų turimą požiūrį ir supratimą apie dalyką, leidžia jiems pagerinti savo pačių nagrinėjimus ir šitaip veda į esminį pasistūmėjimą. Įdomų rezultatą sužinoję skaitytojai apsidžiaugs, jei jis svarbus jų darbui, arba jei tai yra reto grožio mokslas, sukeliantis estetinį pasigėrėjimą. Siejant su reikalavimais rankraščiui, dar yra trečiasis elementas – teksto suprantamumas. Nepriklausomai nuo turinio, rankraščiu bus mažiau domimasi, jei jis „neįkandamas“, o mažiau skaitytojų patraukęs rankraštis bus mažiau svarbus.

Dabartinės Physical Review Letters (PRL) nuostatos apima šitas tris sąvokas, nes siekiama spausdinti darbus, kuriuos turėtų pastebėti tam tikros šakos tyrinėtojai ir tie žmonės, kurie dirba bent keliose gretimose šakose. Platesnis susidomėjimas straipsniu ir didesnė jo svarba yra susiję dalykai. Darbas, ypatingai svarbus keletui skaitytojų, gali būti tiek pat vertingas kaip ir darbas, vidutiniškai svarbus daugeliui, o tai vėl priklauso nuo pateikimo būdo. Toks rankraštis, kurį gali suprasti tik siaura auditorija, bus mažiau tinkamas PRL, kadangi jis neturės galimybių būti vidutiniškai svarbus plačiai auditorijai.

Dažnai savo pomėgį moksliniams tyrimams fizikai aiškina pradėdami nuo atradimų jaudulio, bet rašydami straipsnį jie kartais imasi senesniojo, oficialaus stiliaus, aprašyto anksčiau. Kai prie šio stiliaus prisideda gausybė informacijos, kas nereta šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose, rezultatą skaityti gali būti sunku, jau nekalbant apie jo supratimą. Aišku, yra svarbu, kad rankraštyje būtų pakankamai smulkmenų, darančių jį įtikinamu, ir autoriai visada pasirengę jas aprašyti, nes tai rodo jų kruopštumą ir pastangas. Tuo jie tikisi palenksiantys recenzentus (ir redaktorius), kad straipsnis būtų spausdinamas.

Tačiau lengva įdėti per daug informacijos. O recenzentai ir redaktoriai nesiskiria nuo kitų skaitytojų: visiems labiau patinka įdomūs ir suprantami rankraščiai. Per didelis smulkmenų kiekis gali paskatinti nepalankius atsiliepimus, remiantis tokia logika: „Laiškas turi būti suprantamas. Šis rankraštis kupinas smulkmenų ir nevaizdus, todėl jis nėra tinkamas spausdinti“. Norėdami šito išvengti, autoriai turi rinktis: kokią informaciją įdėti ir ką praleisti? Kokios dalys aptarime esminės, o kokios nereikalingos, norint nepažeisti pagrindinės straipsnio minties? Autoriams būtų neatsargu šį rūšiavimą palikti kaip pratimą recenzentams ir kitiems skaitytojams. Kita vertus, autoriai neturėtų atmesti ir galimybės, kad būtinas tam tikram rezultatui pateikti informacijos kiekis viršys keturių puslapių Laiško apimtį.

Kai autoriai nustato minimalų informacijos kiekį, kurį būtina pranešti, jie turėtų nuspręsti kokį stilių geriausia pasirinkti. Dalis atsakymo yra aiški – paprasta ir tiesi aprašomoji proza su minimaliu būdvardžių ir prieveiksmių kiekiu. Lengvai skaitomas rankraštis logine sandara turėtų būti panašus į bet kurį pasakojimą. Pavyzdžiui, trumpas apsakymas nusako veiksmo vietą ir herojus, atskleidžia konfliktą, pateikia jo išrišimą ir pasibaigia epilogu. Tie patys elementai sudaro ir gerai sudėstytą mokslinį straipsnį. Tai irgi turėtų būti įdomus pasakojimas, nors terminologija ir skirtinga. Kuriant veiksmo vietą, mokslinis pasakojimas prasideda įvadu, aiškinančiu, kokios būklės dabar yra duotoji tyrimų šaka. Konfliktas atsiranda neišspręstos problemos forma, o išrišimas – tai problemos sprendimas: rezultatas. Epilogu tampa apibendrinimas, kur aptariama rezultato prasmė, kad skaitytojai šiek tiek suprastų jo pasekmes.

Įdomu, kad pateikėjai gali laikytis perdėto, beasmenio stiliaus savo rankraščiuose, bet laisvai naudoti kitonišką stilių kitur. Lydraščiuose, siunčiamuose kartu su pradine medžiaga, kartais rezultatų aprašymas (ir jų kontekstas bei galimas poveikis) būna aiškesnis nei pačiame rankraštyje. Tiesą sakant, kai kuriuose rankraščiuose nepateikiama jokio paprasto paaiškinimo, kodėl darbas yra įdomus. Autorių atsakymuose į neigiamus recenzentų atsiliepimus kartais yra pasakojimų, primenančių trumpus apsakymus (galbūt Kafkos), ypatingai pabrėžiant konflikto aprašymą. Tai kartais tampa įdomiu skaitalu mums, redaktoriams, tačiau nebūtinai pasitarnauja išspausdinimui.

Viliuosi, kad tai suteikia kelias užuominas, kaip susidoroti su sunkia užduotimi pateikti iš prigimties smulkią informaciją prieinamu stiliumi, neviršijant ribotos Laiško erdvės. Svarbiausi reikalavimai yra tokie: 1) pateikti vien tik būtiną informaciją ir 2) sklandžiai ją išdėstyti. Šis vedamasis yra gal nevisai sėkmingos mano pastangos laikytis abiejų šių reikalavimų. Sakinio lygio konstrukcijos nėra tokios jau svarbios, ir nenustebsiu, jei kai kurie rašantys vis dar tenkinsis neveikiamosios formos stiliumi, paminėtu anksčiau. Tiesą sakant, kodėl taip daroma, man yra paslaptis.

R. Schuhmann, Editorial: Successful Letters,
Phys. Rev. Lett. 100, 100001 (2008). Copyright 2008 American Physical Society

Autoriui ir leidėjui sutikus
vertė Andrius Bernotas