Vakar į garsų žinovą ir konsultantą,
profesorių Dominyką Protą mūsų
korespondentas Aloyzas iškart kreipėsi konkrečiu klausimu:
kur prasideda substancija (medžiaga), arba kokios yra pačios
smulkiausios dalelės? Ir pasirodo… Tačiau neužbėkimeuž akių; pateikiame visą interviu.
Korespondentas. Gerbiamas profesoriau, norėčiau sužinoti, ar tie elektronai ir kitos mažytės dalelės, kurias praėjusį kartą jūsų pasakojimo dėka aš lyg gyvas regėjau, ar jos ir yra pačios smulkiausios pasaulyje? Ar galima substanciją skaidyti į dar mažesnes "plyteles"?
Profesorius. Iškart galiu pasakyti, kad XVIII amžiaus Europos filosofai materialistai, teigę, jog egzistuoja smulkiausios nebedalomos dalelės, kad jos juda pagal žinomus mechanikos dėsnius ir kad tai sudaro visų daiktų ir reiškinių pagrindą, iš tikrųjų klydo. Klydo ir painiojosi savo pačių sukurtuose prieštaravimuose. Jie bandė (ne iš piktos valios, ne!) įtvirtinti šitas kažkuo jiems patikusias ribas ir čia "nusvilo nagus". Nes ne žmogus kuria ribas gamtai, o tik pati tiriama gamta. Kiekviena rasta riba niekada dar nepasirodė esanti aklina.
Korespondentas. Vadinasi, medžiagą galima skaidyti be galo: molekulės, atomai, branduoliai, nukleonai, kvarkai, subkvarkai, trankai, vimzai…
Profesorius. Sustokite, palaukite! Neskubėkite suteikti pavadinimų dar neatrastoms dalelėms, - tegul tai pasilieka atradėjų privilegija. Juk dar ir tų jūsų minėtų kvarkų niekas nepačiupinėjo, kol kas jie dar tik popieriuje aprašyti kaip puiki teorija. Logiška būtų manyti, kad tikram begaliniam skaidymui, atrastų naujovių tyrimui prireiks labai daug laiko. Tačiau - perspėju - pagrindinis smūgis, griaunantis jūsų tokią begalinio smulkinimo sampratą, kai viskas tik smulkėja ir smulkėja, gali būti suduotas iš visai jums netikėtos pusės.
Korespondentas. Nejaugi? Aš, rodos, nebedarau tos XVIII amžiaus filosofų klaidos…
Profesorius. Tik kas gi jums sakė, kad šitaip smulkindamas elementarias daleles į dar elementaresnes, jūs kiekvieną sykį gausite mažesnes daleles už tą, kurią smulkinote?
Korespondentas. …?! Jūs mane pritrenkėte. Nagi sveikas protas man taip sakė - aš juk smul-ki-nu!
Profesorius. Cha! Žinoma, ką aš dabar pasakiau, prieštarauja sveikam protui. Tačiau dar neįrodyta, kad tai prieštarauja mokslui. Gal net nebus įrodyta! Klausykitės. Juk riešuto kevalui sutraiškyti jėgą, energiją sunaudojate? Sunaudojate. Pagal garsiąją Einšteino formulę skaldymui sunaudota energija didina gautų skeveldrų masę. O juk žinome, kad, pavyzdžiui, elektronas yra labai stabilus, tai reiškia, kad jo suskaldymui reikia sunaudoti milžiniška energijos kiekį. Tokiu atveju ir skeveldrų pilnoji masė pagal minėtą formulę bus juntamai didesnė už elektrono masę. O kas gali garantuoti, kad toliau nepasitaikys ir tokių "kietų" dalelių, kurias suskaldžius skeveldrų masė tiek padidės, jog prilygs Saulės sistemos arba Galaktikos, arba visos Visatos masei? Štai ir peršokote be-smu-kin-da-mi nuo labai mažo prie labai didelio, riba tarp jų išnyksta. Paradoksalu, tiesa?
Korespondentas. Oho! Aš… nebesusigaudau…
Profesorius. Nepergyvenkite, kolega. Mokslininkai juokauja, kad juo labiau tyrinėjimų rezultai jus nukreipia nuo sveiko proto, tuo greičiau jie veda į Nobelio premiją.
Korespondentas. Ačiū, kad paguodėte. Ir visgi
šiai dienai man jau pakaks. Iki pasimatymo, profesoriau.