Linksmoji fizika

"Pigiausiai knygą galima įsigyti Kaune, prie stoties esančiame leidyklos knygyne..."(aut. past.)

Paveikslėliai iš knygos

Nejuodoji recenzija

Linksmai apie "Linksmąją fiziką"

A.Savukynas

viršelis Ką tik išėjo iš spaudos nauja TFAI vyriaus.m.bendradarbio habil. daktaro Romualdo Karazijos knyga "Linksmoji fizika" (Kaunas "Šviesa", 1999m., 199 psl., kaina sutartinė). Į knygos paantraštę "ir jos taikymas poezijoje, politikoje bei parapsichologijoje" fizikai gali nekreipti didelio dėmesio (kad jų neatbaidytų), taip kaip parapsichologai nekreipia dėmesio į fiziką (paantraštė gali juos tik patraukti). Pirmoji autoriaus "Linksmoji fizika" buvo išleista dar brandaus sąstingio metais (1982) ir todėl vidinio ir išorinių cenzorių labai iškarpyta. Autorių padrąsino rašyti naują knygą toks įvykis: vieno fiziko, kuriam buvo padovanota ta knyga, vaikas išmetė ją pro langą, ir kai tėtis nulipo jos pasiimti, knygos ten jau nebuvo. Be to, vienas Kauno prekybininkas, kaip gyvas nesidomėjęs fizika, patenkintas parodė autoriui savo įsigytą egzempliorių, o jis rinko tik deficitą.

Artėjant tryliktosioms metinėms, kai buvo pradėta rašyti pirmoji knyga, ir papūtus viešumo ir permainų vėjams autorius pradėjo rašyti antrąją knygą jau be didesnių tabu ir greitai ją įteikė tuometinei Mokslo ir enciklopedijų leidyklai. Tačiau naujasis jos direktorius ėmė vykdyti vietinę kultūrinę revoliuciją: vyti iš leidyklos tiksliuosius mokslus ir jų populiarinimą kaip nesusijusius su Lietuvos kultūra. Rankraštį redagavusi redaktorė buvo atleista iš darbo, rankraštis ilgam įšalo ir net buvo pamestas. Užgrūdintas autorius per tą laiką parengė vėl naują (trečiąjį) "Linksmosios fizikos" variantą, kuris dabar ir išleistas. Autorių paguodžia tai, kad priverstinė prastova knygai išėjo į naudą. Ji žymiai pasipildė, net tokiais unikaliais dalykais, kaip redaguojant taisytų idėjinių klaidų lentelė (189 psl.). Pasak autoriaus, per tą laiką fizikai nesėdėjo susiraukę.

Dabar knygoje labai įdomu susipažinti ir su Juodojo recenzento - patyrusio tų laikų leidyklos vilko - išvadomis, kurios padeda parašyti ir šią recenziją. Baigiamoji išvada buvo tokia: "Rankraštis, nors ir parašytas fizikų vardu ir vardan, be abejo, adresuotas plačiam ne visai siauro akiračio skaitytojų ratui. Iš teksto tas ratas gali susidaryti (veikiamas teksto sugestijos) savotiškai (pavartosime šį švelnų žodį) orientuotą nuomonę apie tarybinius mokslininkus, apie mūsų respublikos mokslo įstaigas, jų darbo stilių ir t.t.". Todėl buvo pasiūlyta autoriui "atidžiai, galvojant apie būsimą atgarsį, peržiūrėti visa, kas su tais klausimais susiję". Nors Baltasis recenzentas, žinomas fizikas ir humoristas A.Juodviršis konstatavo, kad "Rankraštis atitinka visus partijos ideologinius reikalavimus", bet redakcijos vedėjas tuo netikėjo. Bet vedėjas vis dėlto paslydo ir buvo pakeistas mažiau patyrusio redaktoriaus, kuris pamatys, jog knygų išleidimo planas bus neįvykdytas, o stalčiuje guli parengtas rankraštis, skubiai atidavė jį redaguoti… Juodajam recenzentui (likimo ironija). Pastarajam tai buvo per didelis smūgis ir prislėgtas atsakomybės jis panaudojęs per daug C2H5OH dingo kartu su rankraščiu. Laimei, po kurio laiko abu atsirado, bet liko dar pereiti Glavlitą.

Nors knygoje, be abejo, yra patarimų kaip parašyti mokslinį straipsnį, parašyti ir apginti disertaciją, bet nenurodyta kaip rašyti recenziją. Atsižvelgus į aprašytas ankstesnių "Linksmosios fizikos" recenzentų išvadas, ši recenzija yra nestandartinė, nes ir knyga nestandartinė. Paminėsiu tik būdingiausius dalykus, truputį papildydamas (nuo kadrų, mokslo skyrybų ir kitų linksmų dalykų iki žymiai liūdnesnių).

1. Linksmąją fiziką gali parašyti tik linksmas fizikas. Nors tai seka iš visos (ir ne tik šitos) R.Karazijos knygos, bet įrodymas duotas tik priede - kaip buvo sukauptas fizikos linksmybių lobis, pradedant nuo FIDI iki šios knygos išleidimo nuotykių. Knyga gražiai iliustruota, nors nespalvotai ir negausiai (kad neatrodytų, jog galima pažiūrėti tik paveikslėlius). Čia pateikiame keturis paveikslėlius, po du apmąstymų ir aštresnių pojūčių mėgėjams. Trečiajame paveikslėlyje neparašyta, bet reikia suprasti, kad genialius vadovo organizacinius sugebėjimus rodo tur būt didelis išbėgančių mokslininkų skaičius. Be to, ne visi būna darbe (jiems sekasi).

2. Dabar pasaulyje yra apie 200.000 fizikų. Su tokia armija Napoleonas nugalėjo Rusiją ir užėmė Maskvą, nors laikinai. Jei atradėjui nepavyksta sužavėti žurnalistų, jis dažniausiai siuntinėja savo traktatą mokslininkams. Apie jų skaičių žmonės yra visai neblogos nuomonės. Inžinierius Š. rašo: "1989-1990 metais mano rezultatus gavo tūkstančiai mokslininkų (kadangi aš neturiu galimybės pasiųsti milijonams)". Aišku, jis turėjo galvoje fizikus, o ne biologus.

3. Kodėl Lietuvos mokslininkų sąjunga turi ne tiek jau daug narių, o literatai į Rašytojo sąjungą veržte veržiasi? Atsakymas: Mokslininkų sąjungos narys turi būti parašęs nors vieną mokslinį straipsnį, o Rašytojų sąjunga nepriima visų parašiusių bent vieną humoreską. Autorius nutyli ar nežino, kad Rašytojų sąjungos nariai gauna privilegijas, kelialapius, o anksčiau ir butus. O Mokslininkų sąjungoj dar reikia mokėti nario mokestį. Todėl ši recenzija yra pasiūlymas Lietuvos fizikų draugijai pasiūlyti R.Karaziją į Rašytojų sąjungą. (Į Mokslininkų sąjungą jis gali įstoti ir pats).

4. Atspėkite, pagal ką čia mokslininkai yra suskirstyti:

Skeptikai ir priešininkai

Demokritas, Niutonas, Rentgenas

Entuziastai ir šalininkai

Galilėjus, Bolcmanas, Ostvaldas, Gamovas, Kapica

Ats.: Pagal požiūrį į fizikos populiarinimą. Sąrašas aiškiai nepilnas. Šios ir daugelio kitų knygų autorius turėtų būti antroje grupėje, bet ten ir taip jau daugiau, be to, jam nesvetimas ir skepticizmas, ypač kalbant apie "paramokslus" (žr. toliau).

5. Kuo teorinė fizika skiriasi nuo eksperimentinės? Po scholastikos (pirmykštės teorijos) periodo gimė toks nusistatymas:

"Ne akademijos reikalas ginčytis dėl reiškinių priežasčių". (Iš dešimties gamtos tyrinėtojų Bandymų akademijos raštų, Florencija, 1657 m.). Jos devizas: "Provando et riprovando" (Bandymu, ir tik bandymu).

Dar nesant gerų prietaisų, eksperimentikai rodė išradingumo ir net pasiaukojimo stebuklus: pavyzdžiui, V.Vatsonas į elektros grandinę įjungdavo ir savo padėjėją. Vėlesnė išmintis eksperimento naudai: "Kuo toliau eksperimentas nuo teorijos, tuo arčiau jis Nobelio premijos" (F.Žolio-Kiuri). "Faktas - tai tas Archimedo atramos taškas, kuris leidžia pajudinti ir solidžiausias teorijas" (P.Kudriavcevas). "Be eksperimentatorių teoretikai surūgsta" (L.Landau). Dabar žinoma, kad eksperimentikas P.Kapica neleido L.Landau ne tik surūgti, bet ir supūti Liubliankos kalėjime, kur jis buvo KGB įkištas už atsišaukimą prieš J.Staliną.

Bet XX a. mada vėl atsisuko į teorijos pusę. Tuo nesunku įsitikinti: paprašykite pirmą sutiktą žmogų išvardinti bent dešimt garsiausių šio amžiaus fizikų. Jo suminėti mokslininkai (jeigu iš viso jis žino bent keletą) bus arba apskritai ne fizikai, arba fizikai teoretikai: Einšteinas, Boras, Šredingeris, Heizenbergas, Landau, Dirakas, Feinmanas, Ginzburgas ir kiti, neatlikę nė vieno eksperimento. Tiesa, gali būti paminėti Faradėjus, Amperas, Rentgenas, bet jie yra XIX a. fizikai. Vokietijoje A.Hitlerio laikais eksperimentikų F.Lenardo ir J.Štarko buvo paskelbta, kad teorija - "žydų išmonė", o eksperimentas - vienintelis tikras ir ariškas mokslo metodas. O Stalino ir jo pasekėjų žygiai moksle tokie dideli, kad jie aprašyti atskirai (8 dalis).

Ką žada naujas tūkstantmetis? Paskutinės Nobelio premijos rodo, kad teorija ir eksperimentas eina koja kojon: "Teorija yra galutinis mokslo produktas, o eksperimentas - jo varomoji jėga" (F.Daisonas). "Teorija - geras dalykas, bet eksperimentas lieka visiems laikams" (taip P.Kapica perfrazavo aforizmą "Meilė - geras dalykas, bet auksinė apyrankė lieka visiems laikams" iš amerikiečių romano "Džentelmenai mėgsta blondines"). Be to, ar prancūzo Briufono pasiūlytas skaičiaus nustatymas, mėtant degtukus ant languoto popieriaus, yra teorija ar eksperimentas?

6. Daug ilgiau nei Vokietijoje užtruko mokslo valymas pagal J.Stalino nurodymą: "Būtina išvartyti ir perkasti visą šlamštą, kuris susikaupė filosofijos ir gamtos moksluose". Tam tikslui 1937 m. buvo įkurta VARNITSO (Sąjunginė mokslo ir technikos darbuotojų asociacija socialistinei statybai remti), kuriai vadovavo vėliau liūdnai pagarsėjęs prokuroras A.Vyšinskis. Ši organizacija net pasiūlė kenkėjų demaskavimo akcijoje iškviesti soc. lenktynėms OGPU. Tas lenktynes, atrodo, laimėjo OGPU, kurios metodai buvo "efektyvesni" ir 1947 m. VARNITSO apskritai dingo - ji pasidarė jau nereikalinga. Bet tai jau liūdnoji knygos dalis, kurioje aprašomi žiaurūs ir net kurioziški to meto įvykiai, tragiškai palietę ir Lietuvos fizikus (prof. A.Žvironą ir kitus).

7. Įdomi yra autoriaus surinkta tikra perlų kolekcija iš dabartinių (Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintų) fizikos ir gamtos mokslų vadovėlių: "Niutonas teigė, kad kūnai gali judėti šviesos greičiu. Maksvelo požiūriu, tai neįmanoma. Todėl Einšteinas iškėlė paprastą klausimą: kas vyksta, kai objektai juda šviesos greičiu?" "Kvantų teorija neturi jokio ryšio su ankstesne fizika". "Nors reliatyvumo ir kvantų teorija aiškina skirtingas teorines sritis, vis dėlto jos viena kitai prieštarauja". Daugiau tokių atradimų galima siųsti autoriui.

8. Knygoje peržvelgtas fizikų ir lyrikų ginčas jau aptilo - ne dėl to, kad buvo prieita vienos nuomonės, o todėl kad jis visiems jau nusibodo (tiesa, keli filosofai iš jo padarė disertacijas, o fizikai nei vienos). Kai literatūros kritikai išgyrė Ulrichą Krauzę už jo poeziją, pasirodė, kad toks pseudonimas buvo parinktas kompiuteriui. Nors užsienyje išleista "Fizika poetams" dar neišversta į lietuvių kalbą, bet Lietuvos poetai sėkmingai ją įvaldė, kaip rodo knygoje pateiktos eilės nuo E.Mieželaičio "kvantų ir Kantų", S.Gedos "ešerių ir elektronų", iki G.Cieškaitės "mc2 tavo dainai"… Gaila, kad fiziką apleido Regimantas Adomaitis, nes dabar siūloma rengti teatralizuotus fizikos spektaklius. Bet dabar, kaip rodo studentų apklausos, fizikus ir lyrikus suvienijo… estradinė muzika (80% studentų laiko ją didžiausia meno ir kultūros vertybe).

9. Knygoje gerai aprašyta besitęsianti NSO (neatpažintų skraidančių objektų, angliškai UFO) epopėja. Sociologiniai tyrimai JAV parodė, kad marsiečių išsilaipinimo radijo reportažu (iš Marso į Žemę per 40 min) ne tik patikėjo virš milijono klausytojų, bet kas trečias tvirtino pats tai matęs. Todėl pati rimčiausia JAV mokslininkų komisija, sudaryta siekiant pateikti mokslo autoritetų galutinę išvadą ir vadovaujama garsaus fiziko E.Kondono, paskelbė tokią mandagią išvadą: "NSO stebėjimų rezultatai turėtų visų pirma dominti visuomenės mokslų specialistus (pirmiausia - socialinius psichologus)". Tačiau ir po to tebėjo 44 specialūs žurnalai ir biuleteniai, parašyta daug knygų, o 1976 m. JAV buvo pastatyta moderni NSO stebėjimų observatorija. Jos vadovas tvirtai pareiškė: "Jei mes per dešimt metų nieko nerasim, tai nieko ir nėra". Įrodymų nerasta iki šiol.

Knygoje parodyta, kaip kiekvienam ateivių iš kosmoso lankymosi Žemėje tariamam įrodymui galima rasti kontrargumentų. Gal ateiviai iš kosmoso yra daugelio religijų dievai ar jų prototipai (gyvena danguje, lankosi Žemėje, palieka žmonėms pamokymus ir t.t.). Bet kas tada yra velniai ir požemio karalystė? Gal iš lėktuvų ir kosminių laivų matomos figūros ir linijų tinklas Naskos dykumoje (Peru) yra ne ateivių kosmodromo liekanos (raketoms nereikia kilimo ir tūpimo takų), o žmonių ženklai dievams arba gigantiškas kalendorius?

Knygoje įspūdingai apžvelgta "revoliucinio mokslo" raida nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos ir dar senesnių laikų, kai buvo draudžiama "laikytis pažiūrų, prieštaraujančių Aristotelio mokymui", iki mūsų amžiaus, kai TSRS buvo paskelbta, kad proletarinis mokslas turi remtis tik klasikine mechanika, o Einšteino teorija yra buržuazinė ir proletariatui nereikalinga.

10. Ne fizikai kalti, kad plūdo lietuviai ir ypač lietuvaitės būriais ir po vieną pas garsiuosius Rytų ekstrasensus Mirzą ir Abajų iš Karakalpakijos, Vangą iš Bulgarijos ir t.t. Iš Abajaus kalbos teisme (teistas už įsakymą žmogžudystei Vilniuje): "Aš apgaudinėjau tik tuos, kurie to labai norėjo. Aš negalėjau jų atsiginti". Čiumakas Vilniuje įkraudinėjo vandens stiklainius per televiziją net keletą kartų. Vienas valstietis (ne iš Lietuvos, o iš Ukrainos) pateikė tokį racionalizacinį pasiūlymą: į užkrautą vandenį, kurį reikia reguliariai gerti, reikia įpilti ir spirito, kad negestų. Neatleistina, kad knygoje visai nenušviesta, kur dabar yra Kašpirovskis su milijonais. Bet vaizdžiai aprašytos daugelio kitų ekstrasensų istorijos.

Pridera baigti astrologija ir horoskopais. Australas D.Dinas, paėmęs 22 žmonių astrologinius aprašymus, pakeitė visas būdo savybes priešingomis. To neįtardami 95% tiriamųjų pripažino, kad jų charakteris yra aprašytas teisingai. O prancūzas M.Goklenas pateikė 150-čiai žmonių garsaus nusikaltėlio horoskopą ir 94% iš jų tame aprašyme atpažino save.

Galima pasijuokti iš fizikų šeimyninių ir buities reikalų. Mažai žinoma, kad Einšteinas sugebėjo pamesti buto raktus kaip tik savo vestuvių dieną ir, matyt, turėjo prašytis su žmona pirmai nakčiai pas draugus ar į viešbutį. Kai viešbuty jam vieną sykį davė du gabalėlius muilo, jis paklausė: Kodėl du? Paaiškinus, kad vienas praustis, o kitas skustis, jis tarė: "Tai man per daug sudėtinga" ir paėmė tik vieną. Taigi, kai gyvenime kas nors yra labai sudėtinga, skaitykime arba prisiminkime "Linksmąją fiziką".

Atgal į LFD svetainę