Algirdas (gimė apie ~1300, mirė1377), Lietuvos didysis kunigaikštis (1345-1377). Gedimino sūnus. Buvo du kartus vedęs( žmonos: Marija (Vitebsko kunigaikštytė) ir Julijona (Tverės kunigaikštytė)), turėjo kelias dukteris ir 6 ar 7 sūnus, iš kurių žinomiausi yra Jogaila, Skirgaila ir Švitrigaila. Prieš tapdamas LDK Algirdas valdė Vitebsko kunigaikštystę (nuo 1318). 1345 m., padedamas brolio Kęstučio, jis atėmė valdžią iš kito savo brolio - Jaunučio. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu Algirdas veikė daugiausia rytuose, plėsdamas bei stiprindamas LDK valdžią gudų ir ukrainiečių žemėse, o Kęstučiui paliko rūpintis žemaitija.

Algirdo valdymas ir jo reikšmė

Tapęs LDK valdovu, rytuose Algirdas tęsė Gedimino politiką: užkariavimais ar vaikų vedybomis prijungė prie LDK Smolenską (~1346 m.), Brianską (~1357 m.), Černigovą (~1357 m.), Severėnų Naugardą (~1357 m.), Kijevą (1363 m., po pergalingo lietuvių mūšio su totoriais prie Mėlynųjų vandenų), ir daugelį kt. gudų bei ukrainiečių žemių; be to, Algirdo valdymo metais Lietuva galutinai įsitvirtino iš Lenkijos atsiimtoje Volynėje, o Pskovo ir Naugardo pirklių respublikos tapo Lietuvai vasališkai pavaldžiomis valstybėmis.
Norėdamas sustiprinti lietuvių kunigaikščių valdžią naujai prijungtose rusėnų žemėse Algirdas nuolat siekė įkurti atskirą LDK stačiatikių metropoliją. Tikėtina, kad žymus teritorinis LDK išsiplėtimas stimuliavo dar didesnius Algirdo ir jo brolių ekspansinius siekius. 1358 m. Algirdo ir Vokietijos imperatoriaus Karolio IV atstovų derybose dėl katalikiško Lietuvos krikšto Lietuva reikalavo ne tik kryžiuočių užgrobtų baltų žemių iki Priegliaus-Alnos ir Dauguvos-Aiviekstės linijų, bet ir "visos Rusios" užkariavimo teisės. Minėti Algirdo užkariavimai rytuose kartu buvo ir lietuvių gynybinio karo su kryžiuočiais dalis. Mat būtent Algirdo laikais prie LDK prijungtų rusėnų kunigaikštysčių karines pajėgas imta sistemingai naudoti kovojant su Vokiečių ordinu ir jam talkinusiais kryžininkais.
Remdamas savo svainį (žmonos Julijonos brolį) Tverės kunigaikštį Michailą Algirdas surengė 1368, 1370 ir 1372 m. baudžiamuosius žygius prieš sparčiai stiprėjančią Tverės konkurentę - Maskvos DK. 1368 m. LDK kariuomenė 3 dienas laikė apsiaustusi Maskvos Kremlių, tačiau jo pulti net nebandė; 1370 m. lietuvių kariai prie Kremliaus sienų išstovėjo jau 8 dienas, tačiau ir vėl nepuolė šios tvirtovės, o 1372 m. lietuvių ir maskvėnų kariuomenės tik pastovėjo viena priešais kitą ir taikiai išsiskyrė (tada sudaryta Liubutsko taikos sutartimi Algirdas pasižadėjo daugiau nebesikišti į Maskvos ir Tverės santykius).
Paskutiniaisiais valdymo metais Algirdas daugiau dėmesio skyrė Volynės, Podolės, Palenkės ir etninių lietuvių žemių gynimui nuo kryžiuočių bei lenkų agresijos. Mirusio Algirdo palaikai buvo sudeginti pagal pagonių papročius. Pasak J. Dlugošo, "Algirdas buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais spindinčiu drabužiu".