Vytautas (g. Senuosiuose Trakuose ~1350 m., mirė Trakuose 1430 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1392-1429; 1422-1423 m. – kartu ir Čekijos karalius)
ir nevainikuotas Lietuvos karalius (1429-1430), vienas žymiausių Lietuvos valdovų. Lietuvos submonarcho Kęstučio ir Birutės sūnus.
Vytauto valdymas ir jo reikšmė
1382-1384 ir 1389-1392 m. kovodamas su Skirgaila bei pastarojo manipuliuojamu Jogailą dėl Skirgailos paveržtos savosios tėvonijos (Trakų kunigaikštystės),
Vytautas du kartus pasinaudojo karine kryžiuočių parama ir du kartus juos išdavė. 1392 m. atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip LDK Jogailos
vietininkas, o 1401 m. išsirūpino LDK titulą bei teisę valdyti LDK kaip "Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio" Jogailos vasalas. Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma
LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės
valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes.
Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411)
sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio
į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430)
kunigaikščiais. 1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų suvažiavimo dalyviai Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto
giminaičio) siūlymu Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno
saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d.,
tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių
Vytauto vainikavimo sutartį. Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena
buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu
Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).
XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi
izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia
valstybe; negana to, Jogailai 1387 m. apkrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu net nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.
1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas tiesiog privalėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti
ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais.
Periodiškai "atiduodamas" ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose.
Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, įsigudrino palenkti savo pusėn daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino
galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Būdamas faktiškuoju didžiausio vėlyvųjų viduramžių
mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius
su daugeliu Europos šalių. Vytautas sugebėjo ne tik apkrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju, o savo karą su Tamerlanu paversti daugelio
europiečių kryžiaus žygiais. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais
Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus. Vytautas sugebėjo rasti bene geriausius iš galimų būdus išvesti
Lietuvą iš atsilikimo; būtent jis pavertė Lietuvą Vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politiniu svoriu ir karine galia, Lietuvos tarptautinę izoliaciją jis pašalino
kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to.
Informacija iš lt.wikipedia.org
|