Agronomui rašytojui Gustavui
Gončiui 2011 m. sausio ketvirtą dieną sueina
devyniasdešimt metų. Gustavas Gontis gimė 1921 m.
sausio 4 d. valstiečių šeimoje Šiaulių valsčiaus
Vinkšnėnų kaime. Gustavą, trumpiau namie vadinamą
Guste, vos penkerių metų amžiaus, su vieneriais
metais vyresniu broliu Vytautu, namie vadinamu
Vice, Tėvelis Vincas Gontis 1926 metų rudenį
pradėjo namie mokyti skaityti, rašyti ir
skaičiuoti. 1928 m. vasarą jie jau gerai skaitė ir
rašė, buvo išsprendę visus 3 skyriaus uždavinyno
uždavinius. Rugsėjo 1 d. juos abu priėmė į
Pakarčiūnų kaimo pradžios mokyklos trečią skyrių.
1929 metais baigę Pakarčiūnų pradžios mokyklos
tris skyrius, jie pradėjo lankyti Šiaulių dešimtos
pradžios mokyklos ketvirtą skyrių. 1930, Vytauto
Didžiojo metais, pavasarį jie baigė ketvirtą
skyrių.
Vasarą Tėvelis abu sūnus
nusivedė į Šiaulius į mitingą prezidentui Antanui
Smetonai sutikti. Čia jie matė tribūnoj Antaną
Smetoną ir valdžios atstovą, klausėsi jų kalbų.
Vakare jie nuėjo į paviljoną žiūrėti vaidinimo.
Nedaug jie tematė, bet liko vaidinimo metu
pasakyti žodžiai: „Vytautas Didysis ne toks buvo,
kaip Jogaila“.
1930 metų rugsėjo 1 d.
Gustavas ir Vytautas Gončiai buvo priimti į
Šiaulių valstybinės berniukų gimnazijos
I klasę. Tai buvo lotynistų klasė.
Aštuoni metai į gimnaziją.
Kasdien 8 kilometrai ten ir 8 atgal. Kiek išminta
purvo, kiek sniego takų, kiek iškentėta vėjo,
lietaus, sniego, kas suskaičiuos. Kiek gražių
pavasario ir rudens dienų, kiek matyta gamtos
reginių: parskrendant paukščius, ypač žąsis ir
gerves, pasirodant gandrus, pempes, vieversius ir
kitus paukščius.
Vakarais vaikai dažnai
pašerdavo, girdydavo ir kreikdavo gyvulius. Kalėdų
ar Velykų atostogų metu – darbai miške, kertant
rastus ir juos parvežant. Vasarą darbai ūkyje nuo
saulės patekėjimo iki laidos.
1938 metų pavasarį Gustavas
baigė Šiaulių valstybinę berniukų gimnaziją ir
rudenį – jis jau Dotnuvos Žemės ūkio akademijos
agronomijos skyriaus studentas. Gera buvo mokytis
jaunam kaimo vyrukui kaimiškame Dotnuvos Žemės
ūkio akademijos miestelyje. Čia pergyventi visi
pasauliniai įvykiai: Austrijos aneksija, Sudetų,
Čekoslovakijos, Klaipėdos užėmimas, Raudonosios
armijos dalinių įvedimas į Lietuvą, Lenkijos
užpuolimas ir 1940 metų birželio 15 d. Lietuvos
okupacija, net 1941 vokiečių karo pradžia prieš
Sovietų Sąjungą.
Atmintini liko rektoriai
Vilkaitis ir Vitkus. Ilgaamžiai profesoriai
Tonkūnas, Kundrotas, Viktoras Ruokis, Katelė,
Jucaitis, J. Petraitis ir kiti. 1941 metų birželio
14 d. buvo ištremti buvęs rektorius Vilkaitis ir
profesorius Stanišauskas, laborantas Sadūnas.
1940 metų vasarą rūšiavo žemę
Švenčionėlių valsčiuje du mėnesius. 1942 m.
pavasarį jis išlaikė valstybinius egzaminus ir
įgijo agronomo specialybę. Tada du metus dirbo
tėviškėje ūkyje, slapstėsi nuo vokiečių
mobilizacijos. 1944 m. balandžio mėnesio 1 d.
pradėjo dirbti Šiaulėnų agronomu prie Šiaulių
apskrities agronomo Mykolaičio. 1944 m. liepos
mėnesio 27 d. Sovietų armijai užėmus Šiaulius,
Gustavas buvo tėviškėje. 1944 rugpjūčio mėn. 8 d.
jis pradėjo dirbti Radviliškio valsčiaus agronomu,
o nuo 1945 m. vasario 1 d. Šiaulių apskrities
Žemės ūkio skyriaus vedėjas J. Petraitis Gustavą
Gontį paskyrė Jakiškių Žemės ūkio
mechanizavimo mokyklos (Joniškio r.) direktoriaus
pavaduotoju mokymo reikalams. Mokykla buvo pradėta
organizuoti Gataučių tarybiniam ūkiui
priklausiusiame seno Jakiškių dvaro apleistame
centre. Visa mokykla turėjo susitalpinti sename
dvaro rūme. Be jo buvo tik ūkinis pastatas, kur
gyveno pora darbininkų šeimų ir apgriuvęs molio
tvartas, dar nedidelis plytų sandėlis.
Pradžioje direktoriumi buvo
Gataučių tarybinio ūkio direktorius, po mėnesio
paskyrė direktoriumi Meškauską. Sunkiomis pokario
sąlygomis teko organizuoti traktorininkų kursus.
Prieš pat gegužės mėn. 1 d. buvo išleistas 141
traktorininkas. Gegužės mėnesio pradžioje, dingus
direktoriui Meškauskui, Gustavas Gontis buvo
pasiųstas į Žemės ūkio ministeriją ir paskirtas
direktoriumi. Tik tada Žemės ūkio ministerija
sužinojo, kad turi Jakiškių Žemės ūkio
mechanizacijos mokyklą. Sutvarkę kadrus, skyrė
lėšas, pažadėjo skirti auto sunkvežimį, traktorių
ir kitą techniką. Direktoriumi G. Gontis dirbo 8
mėnesius. Gavo sunkvežimį Ševrolet, rudenį
traktorių ATZ-Nati ir pagrindinę techniką prie jo.
Gontis paprašė Žemės ūkio ministerijos vėl
paskirti jį pavaduotoju mokymo reikalams, o
direktorių tegu skiria kitą. 1946 metų sausio 10
d. direktoriumi buvo paskirtas demobilizuotas
Tregubas, o Gontis paliktas pavaduotoju.
1947 metų pavasarį G. Gontis
paprašė Žemės ūkio ministerijos atleidžiamas iš
pareigų ir skiriamas kur nors į Žemės ūkio
technikumą pas gerą vadovą agronomą, kad įgytų
geros patirties.
1947 m. birželio 10 d.
Gustavas Gontis paskiriamas Joniškėlio (Pasvalio
r.) Žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio
valdytoju, vėliau dėstytoju. Technikumo
direktorium dirbo Justas Gedminas, patyręs
agronomas, dirbęs dvejose žemės ūkio mokyklose
vedėju, iš viso 22 metus. Buvo tik 4 grupės
moksleivių, todėl direktorius J. Gedminas visą
dėmesį skyrė mokomajam ūkiui. Šalia pagrindinių
pareigų Gontis dėstė žemės ūkio mechanizavimo
kursą agronomijos specialybės moksleiviams. Per
metus G. Gontis, įgijęs patyrimą, paprašė
direktoriaus atleisti jį iš mokomojo ūkio
valdytojo pareigų, paliekant dirbti dėstytoju. Nuo
1949 metų sausio jis liko dėstytoju.
1948 metais, įsteigus žemės
ūkio mechanizavimo skyrių, 1949 metų rugsėjo 1 d.
pradeda dėstyti jiems žemės ūkio mašinų kursą.
1948 metų
rugsėjo 1 d. Joniškėlio žemės ūkio technikume ėmė
dėstyti istoriją Liongina Jonkutė, visų artimųjų
vadinama Lionyte, ji buvo kilusi iš Jakiškių kaimo
Joniškio valsčiaus. Jau nuo 1945 metų pradžios G.
Gontis ją pažino ir ėmė su ja draugauti. 1945 metų
rugsėjo 1 d. ji išvažiavo į Vilnių studijuoti
lietuvių kalbą ir literatūrą, po metų perėjo į
istorijos fakultetą.
1948 m. rudenį Gustavas Gontis
ir Liongina Jonkutė sukūrė šeimą. 1949 metų spalio
mėnesio 6 d. gimė jų dukrelė Gita, jų vadinama
Gitute.
Justas Gedminas vadovavo
Joniškėlio Žemės ūkio technikumui ir jo mokomajam
ūkiui. G. Gontis gerai sutarė su direktorium,
gerbė jo patyrimą. 1948 metais mokomasis ūkis
pasiekė vidutinį grūdinių kultūrų derlingumą 25
centneriai iš hektaro ir užėmė I vietą žemės ūkio
technikumų tarpe.
1950 metais direktorius J.
Gedminas buvo pakviestas į dviejų agronomijos
specialybę baigusių jaunųjų agronomų vestuves.
Grįžęs iš vestuvių, sutikęs G. Gontį kieme jam
pasakė: „Vestuvėse dalyvavo ir keli vyresni
mechanizavimo skyriaus III kurso moksleiviai. Tarp
jų kilo ginčas – kas geriausias jų dėstytojas.
Vieni siūlė vienus, kiti kitus. Pašoko Giedris:
„Gontis yra geriausias mūsų dėstytojas. Jis ne tik
išmokė mus žemės ūkio mašinas, bet išmokė kaip su
jomis dirbti, pamokė, kaip reikės mums dirbti,
baigus technikumą.“ Visi su juo sutiko. Aš manau,
kad mums kada nors reikės jus įvertint“.
1951 metų rugpjūčio mėnesio
gale į technikumą atvažiavo kadrų parengimo
valdybos viršininkas. Pasišnekėjęs su direktoriumi
ir pakvietęs G. Gontį, pasiūlė jam važiuoti į
Rietavo Žemės ūkio mokyklą direktorium:
– Ten dabar žemės ūkio
mokykla, bet jau priimtos dvi grupės į žemės ūkio
technikumo agronomijos specialybę. Ten tuojau bus
žemės ūkio technikumas, – pasakė Ch. Markovas. –
rašykite pareiškimą.
Gontis parašė pareiškimą ir
nuo 1951 m. lapkričio 1 d. buvo paskirtas Rietavo
(dabar Plungės r.) Žemės ūkio technikumo
direktoriumi. Dar porą mėnesių padėstęs, G. Gontis
išvažiavo į Rietavą. Pirmąją dieną iš ryto G.
Gontis su buvusiu direktorium Meškunsku,
pavaduotoju mokymo reikalams V. Beržiūnu, mokomojo
ūkio valdytoju Jurkėnu ir vyr. buhaltere surašė
Rietavo Žemės ūkio mokyklos
perdavimo-priėmimo aktą, ir trys vyrai Gontis,
Beržiūnas ir Jurkus išėjo technikumo ir mokomojo
ūkio apžiūrėti. Apėję technikumo sodybą ir
mokomojo ūkio lankas, supažindino naująjį
direktorių su padėtimi ir laukų ribomis, susėdo
direktoriaus kabinete padėčiai aptarti.
Direktorius G. Gontis iš karto davė pirmuosius
nurodymus:
– Moksleivių tik dvi grupės,
viskuo, ko reikia su moksleiviais, užsiims
pavaduotojas V. Beržiūnas, o aš imsiuos mokomojo
ūkio reikalų kartu su jo valdytoju. Abu lauko
darbininkus rytoj pasiųskite laukų arti. Grūdams
valyti pavaduotojas V. Beržiūnas duos po du
moksleivius kasdien budėjimo tvarka. Su
moksleiviais dirbs sandėlininkas Praninskas. Ūkio
valdytojas tuojau paima du vyrus lauko darbams ir
pakviečia kalvį J. Ruibį, tegu jie stato kalvę.
Vietą mes jau apžiūrėjome, rastus tegu pjauna iš
ūkio miško. Tuojau priimti stalių, tegu įsiruošia
staliaus dirbtuvę ir dirba. Kiekvieną dieną
ateisiu į darbų paskirstymą ir ką reikės su
valdytoju aptarsime. Turėsime sukurti ūkį.
Per kelis metus sukūrė
mokomąjį ūkį, atremontavo tvartus, pastatė
daržinę, pastatė virtuvę kiaulėms pašarui virti,
įsisavino visą žemę – 149,5 ha. 1955 metais
prisidėjo dar 200 ha žemės. Metai iš metų augo
technikumas. 1952 m. rugsėjo 1 d. jis gavo Rietavo
Žemės ūkio technikumo vardą. Didėjo
moksleivių skaičius, didėjo dėstytojų skaičius.
Gustavas Gontis šalia ūkio darbų užsiėmė ir
technikumo darbais, ypač auklėjamuoju darbu,
gamybinio mokymo tobulinimu visose mokymo srityse.
1955 metais išleista pirmoji jaunųjų agronomų
laida. Į valstybinius egzaminus atvažiavo iš Kauno
Žemės ūkio akademijos K. Dereškevičius.
Direktoriui jis buvo pažįstamas dar iš Dotnuvos
Žemės ūkio akademijos mokymosi laikų. Jiedu galėjo
gan nuoširdžiai ir atvirai pasikalbėti. K.
Dereškevičius buvo vienas iš jaunimo protesto
organizatorių Kaune. 1956 metais valstybinių
egzaminų kvalifikacijos pirmininku atvažiavo
profesorius Juozas Petraitis. Jis Gustavui Gončiui
buvo dėstęs gyvulininkystę. J. Petraitis daug
papasakojo apie savo darbą vos baigęs Žemės ūkio
akademiją. Daug papasakojo apie kunigaikščių
Oginskių giminę, ypač apie Irenėją Oginskį ir jo
vaikus Bogdaną ir Mykolą, apie savo darbus Plungės
Žemės ūkio mokykloje ir Gruzdžių Žemės ūkio
mokykloje.
Ėjo laida po laidos.
Direktorius G. Gontis atsiėmė plytų sandėlį, 20x80
metrų, įrengė sporto salę. Direktoriaus remiami
sportininkai, buvo pakviesti geri treneriai A.
Stankūnas ir E. Stankūnienė, technikumo
sportininkai pradėjo užimti prizines vietas
respublikinėse olimpiadose. Direktorius atsiėmė
gyvenamą namą Norbutiškėje ir sodybą naujai
paskirtoje žemėje. 1959 – 1960 m. pastatė 200
vietų bendrabutį, bet galutinai įrengti nespėjo.
1959 m. technikumo kieme G.
Gontį sutiko pagyvenęs žmogus:
– Aš – Antanas Poška, 8 metus
studijavau sanskritą Indijoje. Galiu papasakoti
moksleiviams paskaitą apie Indiją. Tuo aš
užsidirbu pietus.
Direktorius sukvietė visus
moksleivius iš pamokų į saliukę, A.Poška
papasakojo gana įdomią paskaitą. Pietų metu jis
dėstytojams papasakojo papildomai, ko nesakė
moksleiviams.
Direktorius G. Gontis Rietavo
žemė ūkio technikume įgyvendino teisingumą, jis
nevaišino valdžios atstovų nei Žemės ūkio
ministerijos inspektorių, niekam nedavė nieko iš
ūkio ir pats nieko neėmė. Tas nelabai tiko vietos
valdžiai. Prireikė valdžiai apsukraus
direktoriaus. G. Gontis, tai supratęs, nuvažiavo į
Žemės ūkio ministeriją. Netikėtai jam pasiūlė
važiuoti direktoriumi į Marijampolės, tada
Kapsuko, Gyvulininkystės technikumą. Jis suprato,
kad kažkas iš Rietavo valdžios jau susiskambino su
ministerija ir pasiūlė direktorių pakeisti. G.
Gontis nuo 1961 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas
Marijampolės Gyvulininkystės technikumo
direktoriumi.
Liongina Gontienė Rietavo žemė
ūkio technikume dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą
bei istoriją. Kasmet auklėjo grupę moksleivių.
1953 m. balandžio 8 d. gimė sūnus Vytautas. 1954
m. rugpjūčio 27 d. gimė sūnus Vygintas ir 1960
metų vasario 4 d. gimė duktė Rasa. Vyriausioji
Gita nuo 6 metų pradėjo lankyti Rietavo vidurinę
mokyklą.
Vienas žymesnių įvykių Rietavo
žemė ūkio technikume, kada dėstytojų grupelė,
direktorius Gontis ir du moksleiviai Radžiūnas ir
Kazlauskas kultūros namuos suvaidino dramą
„Egzaminas“. Režisavo Klaipėdos dramos teatro
artistas Vytautas Kancleris.
Gegužės 2 d. – pirmąją savo
darbo dieną – direktorius G. Gontis su laikinai
ėjusiu direktoriaus pareigas A. Naviku,
profkomiteto pirmininku A. Bertašiumi ir mokomojo
ūko valdytoju S. Turskiu autosunkvežimiu apvažiavo
mokomojo ūkio laukus, apėjo sodybą ir tvartus,
susirinko darbininkų kambaryje aptarti padėties.
Paaiškėjo, kad per tris praėjusius metus grūdinių
kultūrų derlingumas mažėja. 1958 m. gauta 18 cnt
iš ha, 1959 m. – 16, 1960 m. – 14,7 cnt/ha. Ūkyje
400 ha geros žemės, visa drenuota. Aplaidumas
akivaizdus. Ūkio valdytojas S. Turskis paaiškino:
– 1960 m. pavasarį aš tik
atvažiavau čia dirbti, tik žvalgiausi, sėjai
vadovavo agronomas J. Juodėnas. Turėjo 40 t amonio
salietros. Truputį ją apdaužė, pylė į sunkvežimį,
važiavo per laukus, o vyrai kastuvais barstė
aplinkui. Pasėti miežiai, dar neišplaukę, sugulė,
peržėlė piktžolėmis, net pjauti neteko. Aparė.
Ankstyvesniais metais ūkio valdytojas
Varlamavičius statė namą Kaune, neturėjo laiko.
Palikdavo tvarkyti J. Juodėnui, o tas, neturėdamas
paruošimo, lėtas žmogus, sunkiai tvarkėsi.
Technikumo direktorius A. Valančiauskas,
veterinarijos gydytojas, visai neskyrė dėmesio
ūkiui. Šiemet aš tvarkausi.
Gustavas Gontis nurodė esamus
trūkumus ir priemones toliau dirbti:
– Aš ateisiu pas jus dažnai.
Aptarsime, suteiksime pagalbą moksleiviais.
Reikalai turi pasitaisyti.
Antrąją dieną G. Gontis su
pavaduotoju mokymo reikalams A. Mačioniu apėjo
visas mokymo patalpas, bendrabučius, valgyklą,
biblioteką. Direktorius pasakė:
– Šešti metai dirbate naujame
mokomajame korpuse. Mokymo kabinetuose, jų ir
kabinetais nepavadinsi, nėra rašomųjų lentų, nėra
chemijos laboratorijos, nėra vaizdinių priemonių
ir spintų joms sudėti. Ką Jūs veikėte iki šiol?
– Keitėsi direktoriai,
keitėsi pavaduotojai. Aš dirbu pavaduotoju tik 3
metus.
– Visi dirbo, – pasakė
Gontis.
Trečią dieną su ūkio vedėju
V. Gaisriu direktorius apėjo visą sodybą,
bendrabučius, katilinę, stalių dirbtuvę, aptarė,
ką tuojau reikia padaryti.
– Su savo vyrais ir staliumi
įruoškite rašomąsias lentas mokymo kabinetams,
susitarę su pavaduotoju, padarykite pakabinamus
stovus plakatams, lysteles plakatams ir
žemėlapiams. Tuojau reikia įrengti chemijos
laboratoriją. Toliau tarsimės, matysime ką reikia
padaryti.
Nuvažiavo Gustavas Gontis į
Vilnių, gavo ištraukiamąsias spintas chemijos
laboratorijai. Laboratorija greitai buvo įrengta
dviejuose kambariuose, kad vienu metu galėtų
dirbti dvi pogrupės.
Pedagogų tarybos posėdyje,
aptarus mokomąjį auklėjamąjį darbą, direktorius
pastebėjo didelį aplaidumą, pareikalavo iš
dėstytojų ir auklėtojų rimtai užsiimti darbu, kad
semestrinius ir valstybinius egzaminus galėtų
sėkmingai užbaigti.
Valstybiniai egzaminai praėjo
silpnai. Direktorius Gontis nutarė rimtai
pasiruošti pedagogų tarybos posėdžiui, skirtam
pradėti naujus mokslo metus.
Pedagogų tarybos posėdyje
direktorius Gontis kalbėjo 3 valandas. Jis
išanalizavo, kaip reikia dirbti visose mokymo
srityse, kaip dirbti auklėtojams, mokymo kabinetų
vedėjams, metodinėms komisijoms, bibliotekai ir
kitiems mokymo darbuotojams. Kai neliko laiko
dėstytojams pasisakyti, viena dėstytoja paklausė:
– O kas mums belieka?
Direktorius atsakė:
– Technikumas didelis
teatras, aš režisierius, Jūs – artistai. Visi
tinkamai atlikime savo roles ir mes išgirsime toli
mums plojant.
Direktorius G. Gontis ėjo,
žiūrėjo, matė, aiškino, nurodinėjo, vadovavo visų
darbui.
1963 m. direktorius, pabuvęs
direktorių išvažiuojamajame technikumų direktorių
seminare per Latvijos žemės ūkio technikumus, ėmė
organizuoti mokymo kabinetų įruošimą ir
apipavidalinimą su Gaisriu, jo darbininkais ir
dėstytojais.
Buvo įrengtos vitrinos
vaizdinėms priemonėms sudėti, botanikos,
augalininkystės, bendrosios zootechnikos.
Matydamas abejingumą darbe, pakeitė pavaduotoją A.
Mačionį A. Naviku. Reikalai mokomajame darbe
pagerėjo, nuolat aptariant, direktoriui
prižiūrint, nurodant trūkumus.
Vienais metais technikumą
aplankė suomių delegacija, kartu su jais vertėju
atvažiavo Tomas Venclova. G. Gontis ir kiti
bendradarbiai ir dabar atsimena T. Venclovą, kada
apie jį išgirsta per spaudą ar radiją. 1961 m.
rudenį, pradedant javų kūlimą sudėtinga kuliamąja,
G. Gontis įvedė tvarką. Pirmą dieną jis pats išėjo
prie kuliamosios su moksleivių grupe. Paprašė ūkio
valdytoją S. Turskį pastatyti prie grūdų
svarstykles. Prie grūdų svėrimo pastatė rimtą
dėstytoją P. Varnagirį ir technikumo sekretorę
rašyti važtaraščius. Grūdai buvo vežami į sandėlį
prie technikumo. Vežė ūkio darbininkai. Sandėlyje
grūdus priiminėjo pats ūkio valdytojas su
sandėlininku pagal važtaraščius.
Vaikščiodamas apie kūlimo
vietą, G. Gontis pagavo vieną darbininką, norintį
maišą grūdų paėmus nuo vežimo pakišti po šiaudais.
– Stok. Maišą dėk į vežimą ir
prie svarstyklių.
Agronomui J. Juodėnui liepė
pakeisti vežėją ir perspėti, kad už panašius
grobstymus bus nubaustas.
Tais metais visus kūlimo
darbus prižiūrėjo G. Gontis, nors vadovauti
kūlimui skyrė visada du rimtus dėstytojus su
moksleivių grupe. Tais metais vidutinis grūdinių
derlingumas buvo 21 cnt/ha.
1962 m. buvo šlapi, šalti ir
lietingi. Dalį derliaus kūlė kuliamąja, dalį
kombainu. Buvo įruošta sandėlyje jau dalis
aktyvios ventiliacijos. Derlingumo vidurkis tik 22
cnt/ha. 1962 m. pavasarį G. Gontis susitarė su
ūkio valdytoju, kad jis organizuos kompostų
paruošimą su fekalijomis dviejuose durpžemio
plotuose.
– Prie tų darbų mokėkite
darbininkams trigubai, – pasakė direktorius.
Per vasarą kelis kartus tuos
plotus perarė, perlėkščiavo, o rudenį sustūmė
buldozeriu į volus, kaušiniu ekskavatoriumi krovė
į mėšlakrates ir barstė laukuose.
1963 m. tuose laukuose buvo
gauta miežių vidutiniškai iš hektaro atskiruose
laukuose po 35, 37, o viename net 41 cnt/ha.
Bendras grūdų vidutinis derlingumas 1963 metais
buvo 28 cnt/ha. Tais metais dar keletą laukų
patręšė tokiu būdu.
1964 m. bendras grūdinių
derlingumas buvo 30,4 cnt/ha, tai didžiausias
derlingumas Respublikoje.
Mokomojo ūkio reikalai kasmet
gerėjo. 1965 m. buvo pridėta žemės mokomajam ūkiui
iš aplinkinių kolūkių. Žemės bendras plotas
pasidarė 905 ha. Derlingumo vidurkiai kiek krito,
bet išsilaikė 26 cnt/ha ir panašiai. 1965 m. už
gerus rezultatus mokomajame auklėjamajame darbe ir
mokomajame ūkyje direktorius G. Gontis buvo
apdovanotas nusipelniusio agronomo vardu. 1969 m.
vasario 25 d. Marijampolės Žemės ūkio
technikumas buvo sujungtas su Atžalyno tarybiniu
ūkiu ir sudarytas Marijampolės Tarybinis
ūkis-technikumas. Direktoriumi buvo paskirtas
Tarybinio ūkio direktorius A. Kažemėkas, o
pavaduotoju mokymo reikalams – G. Gontis.
Gamybininkas A. Kažemėkas nepažino pedagoginio
darbo, atnešė girtavimo, apgaulės, blatą ir kitas
negeroves.
G. Gontis 1971 metų rugsėjo 1
d. paliko dirbti dėstytoju. 1972 metais jis ėmė
dėstyti žemės ūkio mechanizavimo specialybės
moksleiviams žemės ūkio mašinas. Sutvarkė, išplėtė
žemės ūkio mašinų kabinetą, įrengė žemės ūkio
mašinų mokomąją aikštelę. 1974 m. jis ėmė
vadovauti moksleivių artojų komandai, ruošė ją
kasmet respublikinėms varžyboms.
Per septynis metus jo
vadovaujama komanda užėmė tris pirmąsias vietas ir
vieną antrąją, dvi trečiąsias ir vieną ketvirtąją,
pačiose pirmosiose varžybose.
1980 m. technikumą aplankė
Respublikos žemės ūkio technikumų direktorių
ekskursija. T. Mickevičius, buvęs anksčiau kadrų
parengimo valdybos viršininku, o dabar Buivydiškių
tarybinio ūkio-technikumo direktorius pasakė:
– Jūsų žemės ūkio mašinų
kabinetas pats geriausias ir turtingiausias
technikume.
– Niekas man pirmosios, net
prizinės vietos, neduoda. Pas mus nėra teisingumo.
1981 m. G. Gontis išėjo į
pensiją, nors dar penkis metus dėstė nepilnu
apkrovimu.
Pensijos laikotarpiui Gontis
pasiruošė. 1980 m. įsigijo aštuonias bičių šeimas
ir bitininkavo 20 metų. Įsigijo 4 nutrijas ir
veisė jas penkis metus. Turėjo jau užaugusį sodą
ir daržą.
Gustavas Gontis rašinėti
pradėjo trylikos metų. Ketvirtoje klasėje su
broliu Vytautu paleido ranka rašytą laikraštį
„Kelias į šviesą“, skirtą mokiniams. Išleido kelis
egzempliorius, atėjo pavasaris, egzaminai, ir
leidyba baigėsi. Rašinėjo Gustavas retkarčiais
eilėraščius. 1945 m. pradėjo dažniau rašyti.
Užsiliko tik 1946 m. šeši eilėraščiai, juos įdėjo
pirmosios eilėraščių knygutės gale. Gustavas rašė
Joniškėly, Rietave, bet Rietave apystorį sąsiuvinį
su eilėraščiais pametė. Rašė ir Marijampolėje.
Proza rašyti pradėjo 1978 m.
Jis visą laiką svajojo aprašyti savo gimtojo kaimo
gyvenimą, pagal Tėvelio Vinco Gončio pasakojimus.
1978 m. važiuodamas su kurortiniu kelialapiu į
Druskininkus, pasiėmė storą aplanką ir 200 lapų
popieriaus. Druskininkuose parašė pirmuosius 160
puslapių „Vinkšnėnų kaimo istorijų“. Pati pradžia
išliko ir išleidžiant tą knygą. Ranka perrašė 6
kartus. Davė surinkti ir įrišti. Parodė „Vagos“
redaktoriui Justinui Kubiliui. Tas pasakė:
– Dalis prisiminimai, dalis
beletristika. Reikia, kad būtų arba viena, arba
kita.
Perrašė dar 2 kartus ir davė
surinkti. Ėmė rašyti kitą knygą. Pavadino „Kelias
į šviesą“. 1991 metais mirė žmona Liongina, liko
vienas. Vasarą – sodas, daržas, bitės, o žiemą nuo
spalio mėnesio atsidėjo vien rašymui. „Kelias į
šviesą“ perrašė dar du kartus, o trečiasis
egzempliorius jau buvo švarraštis. Davė surinkti
ir įrišti, pakeitė pavadinimą – „Sugriautos
tvirtovės“.
Trečią knygą per tris kartus
parašė iš dviejų dalių „Nešu šviesą“ ir
„Dirvonėlių tiesa“. Ketvirtą parašė per tris
kartus, pavadinimu „Laisvės kibirkštėlė“ arba
„Rietavo romanas“. Penktą knygą „Verdenė“ parašė
per tris kartus, užbaigė 1996 metais. Ėmė rašyti
„Pasaulio žmonijos tobulėjimo vizijos“
egzempliorių ir pasijuto užsigriebęs perdaug,
padėjo ateičiai.
Ėmė rašyti „Gyvenimas, meilė,
seksas“. Parašė du egzempliorius ir padėjo
atsargai. Ėmė rūpintis knygų leidimu. 1999
balandžio 9 išleido Šiauliuose „Vinkšnėnų kaimo
istorijas“. Išleido leidykla „Saulės delta“ 1000
egz. tiražu. Pirmas skyrius „Trys šeimos už tris
skalikus“ prasideda 1843 metais. Tada iš Meškuičių
dvaro Baltramiejaus Gončio šeima buvo išsiųsta
gyventi į Vinkšnėnų kaimą prie Šiaulių miesto.
Tame skyriuje aprašomas baudžiavos laikotarpis,
1863 metų sukilimo atgarsiai ir baudžiavos
panaikinimas. Antras skyrius – šeimų istorijos,
aprašytos visos senojo Vinkšnėnų kaimo gyventojų
šeimos ir jų kai kurie gyvenimo bruožai. Pirma
šeima aprašyta skyrelyje „Dovydaičiai ir jų
liepa“. Čia tik paminėta Didžioji Vinkšnėnų Liepa.
Leidyklos vedėja J. Kauneckienė ir redaktorė G.
Pivorienė padarė didelę žalą knygai ir
Vinkšnėnams. Jos savarankiškai išbraukė iš teksto
„Kolūkio pirmininkas 1981 metais įsakė kaimo
vyrams nupjauti Didžiąją Liepą. Jie atsisakė tai
vykdyti. Atvažiavo pirmininkas, pavardė buvo
nepaminėta, tai Jocas su savo vyrais ir technika
nupjovė 200–300 metų liepą, supjaustė trumpom
kaladėm ir kažkur išvežė“. Senieji kaimo
gyventojai, tada buvę vaikais, prisimena tą gražų
Vinkšnėnų kaimo paminklą ir stebisi, kad knygoje
ji tik paminėta. Ne vienas klausia, o kur Liepa
paliko?
Liko neaprašyta Biskių šeimos
istorija. Autorius neturėjo davinių, bet
paskutiniame skyriuje paminėjo, kad du Biskiai
pusbroliai išsikėlė į pietinį kaimo lauką,
pasidaliję valaką pusiau. Trečiame skyriuje
aprašyta įdomūs keleto gyventojų gyvenimai. Ten
įdėtas vaizdelis apie didįjį Vinkšnėnų gaisrą.
Ketvirtame skyriuje – karai ir nepriklausomybė,
aprašytas pirmasis pasaulinis karas, karai su
bolševikais, bermontininkais ir lenkais,
nepriklausomybės atgavimo atgarsiai.
Penktas skyrius –
„Vienkiemiai ir naujos viltys“. Aprašytas
Vinkšnėnų kaimo kėlimasis į vienkiemius.
Papasakota apie Vincuko šeimos kėlimąsi į
vienkiemį, pastatų statybas. Tuo pavaizduoti visų
besikeliančių vargai. Vinkšnėnų kaimo istorijos
turi didelę istorinę-kraštotyrinę reikšmę visiems
skaitytojams, ypač Vinkšnėnų senųjų gyventojų
ainiams, kurie išsikėlė į Šiaulius ir toliau po
visą Lietuvą.
„Sugriautos tvirtovės“
išleistos 2000 metais Marijampolėje, leidykloje
„Ramona“ 500 egz. tiražu, 422 puslapių apimties.
Tai autoriaus tėvų Vinco Gončio ir Antaninos
Gontienės šeimos istorija. Vincas Gontis, kaimo
gyventojų vadinamas Vincuku, buvo pagrindinis
šeimos mokytojas. Šalia jo be galo darbšti
Antanina, dažniausiai vadinama Antosė. Vincukas,
dar nevedęs, karšino savo tėvus, ir tėvas
Kazimieras skyrė jam 8 dešimtines žemės
testamentu. Dvi dešimtines skyrė vyriausiam sūnui
Petrui, kaipo ligoniui.
Vincukas ir Antanina apsivedė
1919 m. Dar kaime gimė sūnus Vytautas, 1920 m.
sausio 2 d. Sūnus Gustavas gimė 1921 m. sausio 4
d. ir duktė Aldona gimė 1923 m. vasario 15 d.
Keliantis į vienkiemius, Vincukas paėmė pačias
šlapiausias kaimo žemes, gavo 27 ha. Beveik centre
lauko buvo žemiausia vieta nuo seno vadinama
Būbliškiu. Šeima į vienkiemį atsikėlė 1924 m.
rudenį. Čia buvo pastatyta tik trobelė ir daržinė.
Pastatų statyba aprašyta knygos „Vinkšnėnų kaimo
istorijos“ gale. Gyvenimas vienkiemy paliestas šio
rašinio biografinėje dalyje. Vincukas ir Antosė
sugebėjo per keturiolika metų nusausinti ir
įsisavinti lankas ir sukurti intensyvų ūkį. Be to,
jie 1935metais pasistatė gerą gyvenamąjį namą.
Visa tai įvykdyti jiems padėjo surastas būdas
gauti nuolatines pajamas pieną vežant į Šiaulių
parduotuves ir dobilų ryšulių pardavinėjimas
turguje. Didelį sumanumą Vincukas parodė ne tik
vesdamas ūkį, bet ir mokydamas savo vaikus. Dar
jaunus Vicę ir Gustę Vincukas pradėjo mokyti
skaityti, rašyti ir skaičiuoti ir tuo paruošė
juos, kad priimtų į trečią skyrių Pakarčiūnų
pradžios mokykloje. Toliau ketvirtas skyrius 1929
m. rudenį dešimtoje pradžios mokykloje, o 1930 m.
rudenį jau lanko Šiaulių valstybinę berniukų
gimnaziją. 1938 m. Gustavas baigęs gimnaziją,
išvyksta į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją. Vytautas
1939 metais baigia gimnaziją, įstoja ir baigia
Prekybos institutą Šiauliuose. Aldutė mokosi
Pakarčiūnų pradžios mokykloje, vėliau Briduose ir
Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Ją baigusi 1941 m.
įstoja į Prekybos institutą. 1932 m. gimsta
Viktorija – Viktutė. Vaikai nuo mažens dirbo
ūkyje, ypač vasaros atostogų metu, ir padėjo
darbuose parėję iš mokyklos, net sekmadieniais.
Vaikų mokymusi visą laiką rūpinosi Vincukas.
Antosė – darbšti namų šeimininkė. Ji melžė karves,
šėrė kiaules, rūpinosi kitais gyvuliais ir
paukščiais, padėjo laukų darbuose. Pragyveno jie
visus 1939, 1940, 1941 metų sunkumus, karą,
vokiečių okupaciją, o vėliau ir Sovietų okupaciją.
Vincukas mirė 1969 metais, turėdamas 81 metus, dar
savo troboje. Antosė 1974 m. išsikėlė gyventi į
Šiaulius pas dukterį Viktutę ir ten mirė 1985
metais, turėdama 89 metus.
Apie „Sugriautas tvirtoves“
autorius gavo ilgą laišką iš Liudos Petrauskienės,
ji visą knygą pavadino tikra poezija. Dvi
agronomės 1963–64 metais baigusios Žemės ūkio
akademiją Kaune, parašė autoriui laišką ypač
dėkodamos, kad knygoje aprašyta Dotnuvos Žemės
ūkio akademija ir jos ilgaamžiai profesoriai,
kurie ir joms dėstė studijuojant Kaune Žemės ūkio
akademijoje. Istorinė, kraštotyrinė reikšmė ilgam
išliks skaitytojų atmintyje.
Trijų knygų „Tiesos
beieškant“, „Laisvės kibirkštėlė arba Rietavo
romanas“ ir „Verdenė“ parašytos autoriaus gyvenimo
ir darbo autobiografiniu pagrindu. Jose veikėjų
vardai ir pavardės, vietovių pavadinimai pakeisti.
Kas dirbo ir mokėsi aprašomuose žemės ūkio
technikumuose, lengvai viską iššifruos.
Pagrindinis veikėjas Justas Garnys yra autoriaus
G. Gončio prototipas. „Tiesos beieškant“ išleista
2008 m. Jos dvi dalys. „Nešu šviesą“ aprašomas
darbas Linkaičių Žemės ūkio. mechanizavimo
mokykloje, faktiškai – Jakiškių Žemės ūkio
mechanizavimo mokykloje. Antroji dalis –
„Dirvonėlių tiesa“. Joje aprašomas Dirvonėlių
Žemės ūkio technikumo gyvenimas – teisingiau,
Joniškėlio Žemės ūkio technikumas. Čia šalia Justo
Garnio yra žymus senas agronomas, Gediminas Juras.
Teisingiau Justas Gedminas, išgarsėjęs visoje
Lietuvoje.
Justas Garnys Linkaičių kaime
suranda Onytę Stonkutę, faktiškai Lionginą –
Lionytę – Jonkutę. Juodu susidraugavo, ir antroje
dalyje „Dirvonėlių tiesa“ aprašoma jų šeimos
kūrimo pradžia.
Justas Garnys, išdirbęs porą
metų mokomojo ūko valdytoju, pajuto įgijęs
patyrimą, pereina dirbti dėstytoju, dėsto žemės
ūkio mechanizavimą agronomijos specialybės
moksleiviams, o nuo 1949 m. – žemės ūkio mašinas
žemės ūkio mechanizavimo specialybės moksleiviams.
„Laisvės kibirkštėlėje arba
Rietavo romane“ Justas Garnys dirba direktoriumi.
Visas savo jaunystės jėgas ir patyrimą atiduoda
technikumo ir jo mokomojo ūkio kūrimui. Beveik per
10 metų, jam vadovaujant, sukuriamas mokomasis
ūkis, įsisavinamas Jūros upės slėnis, padidėja
gyvulių skaičius, sutvarkomos sodybos, padidinamas
žemės plotas. Rietave Justo Garnio ir Onytės
Garnienės šeimoje jau keturi vaikai. Gana
vargingai gyveno, bet augino vaikus, nors nieko
neįsigijo. Net baldų mažai tenusipirko. Jiedu
nugyveno kūrybingą ir darbingą laikotarpį, buvo
pavyzdžiu visiems, net šeimos gyvenimo pavyzdžiu.
Mylėjo moksleiviai savo dėstytoją ir auklėtoją
Onytę Garnienę, darbininkai, moksleiviai ir
dėstytojai gerbė direktorių Justą Garnį.
Teisingumo ir tobulėjimo bei tobulinimo siekius
Justas Garnys Rietave jautėsi įgyvendinęs.
„Verdenė“ apima ilgiausią
Justo Garnio gyvenimo laikotarpį – nuo 1961m.
gegužės 1 d. iki 2002 metų. Daug pastangų padėjo
Garnys, atstatydamas apleistą padėtį Mironiškių
Žemės ūkio technikume, faktiškai tada – Kapsuko
Žemės ūkio technikume. Reorganizavus žemės ūkio
technikumą į tarybinį ūkį-technikumą, Garnys liko
pavaduotoju, bet dirbo tik porą metų. Pakeitus iš
pagrindų pedagoginę kryptį, atėjus direktoriui
Kazalėkui, Garnys liko dėstytoju. Jis ir čia
nenuleido rankų. Dirbo, kaip buvo įpratęs,
energingai ir reikliai. 1973 metais pradėjo
dėstyti žemės ūkio mašinas žemės ūkio specialybės
moksleiviams. Vadovavo moksleivių artojų komandai.
Kasmet reikėjo paruošti vis naują komandą. Sukūrė
mokymo kabinetą, rašė konspektus, kad moksleiviai
turėtų iš ko mokytis, net vertė kombaino SK-5
instrukciją į lietuvių kalbą. Pensijon išėjo 1981
m. birželio 1 d. Dar ne pilnu apkrovimu dirbo 5
metus. Pensijai pasiruošė, įsigijo bites,
nutrijas. Sodą ir daržą turėjo. Vasarą dirbo
ūkiškai, o žiemą rašė. 1996 matais buvo parašytos
visos penkios prozos knygos. Dar sutvarkė ir
sukūrė dvi eilėraščių knygutes: „Gyvenimo eilės“
ir „Neramios mintys“. Paskutinė išleista knyga
buvo „Verdenė“ 2009 m.
2002 m. Gustavas Gontis
persikėlė į Vilnių.
Išleidžiant knygas daugiausia
piniginės paramos suteikė: Ramūnas Karbauskis;
Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys,
Šiaulių rajono kultūros skyrius, autoriaus duktė
Gita Marcinkevičienė, autoriaus sūnūs Vytautas ir
Vygintas. Ruošiant knygas spaudai ir platinant,
padėjo autoriaus vaikai Gita, Vytautas, Vygintas
ir Rasa.
Autoriaus Gustavo Gončio
visas knygas galima rasti Vilniuje: Vilniaus
Universiteto bibliotekoje, Mažvydo, Lietuvos žemės
ūkio, Lietuvos rašytojų sąjungos bibliotekose;
Kaune: Noreikiškėse, Lietuvos Žemės ūkio
universiteto bibliotekoje; Marijampolės kolegijos
bibliotekoje ir muziejuje; Šiaulių Višinskio
bibliotekos kraštotyros skyriuje; visose Šiaulių
rajono bibliotekose. Knygų autoriaus adresas:
Gustavas Gontis, Architektų 67-30, Vilnius. Namų
telefonas 8 5 2168366. Elektroninio pašto adresas:
gustavas@gontis.eu.
Internetinės svetainės adresas: http://gustavas.gontis.eu.
|