Ar atostogavote, gerbiamieji, pionierių stovykloje? Jei taip, tai prašom pasakyti, ar gyva dar tradicija rengti "atvirkščią dieną"? Ak, ne visi žinote, kokia ta "atvirkščia diena"? Ogi štai kokia: visi suaugusieji, pradedant virėjomis ir baigiant stovyklos viršininku, trumpam užleidžia savo postus vaikams, o patys užsiriša kaklaraiščius ir privalo elgtis kaip pionieriai. Iš ryto jie bėga į mankštą, skuba į rikiuotę, žygiuoja į valgyklą ir t.t. O vaikai juos lydi, auklėja ir jiems vadovauja.
Apskritai daug dalykų, apverstų aukštyn kojomis, taip sakant, mums atrodo linksmi ir juokingi. Jums čia surengti "atvirkščią dieną" dabar aš negaliu, bet visgi siūlau panašų žaidimą-eksperimentą mintyse apie atvirkščią laiką.
Sakau iš anksto: eksperimentas mintyse - ne tik pasilinksminimas, bet ir rimtų dėdžių bei tetų tyrinėtojų nuostabus įrankis, leidžiantis pamatyti kartais tą, ko turimi prietaisai niekada negali parodyti. Pavyzdžiui, nepaprastai elegantiški eksperimentai mintyse padėjo Einšteinui sukurti reliatyvumo teoriją. (Apie tai galite paskaityti Martino Gardnerio knygelėje "Reliatyvumo teorija milijonams").
Nuo žodžių - prie darbų.
Kai tolimojo plaukiojimo jūreiviai jūroje turi laisvo laiko ir kai visi kino filmai laive jau žiūrėti dešimt kartų, - ką jie veikia? Ogi yra dar viena priemonė vyti šalin nuobodulį, - imti filmus sukti iš kito galo. Čia tai bent! Valgo, sakykim, normaliame filme aktorius sriubą - nieko ypatingo. O jei kino mechanikas suka juostą į priešingą pusę - nors plyšk iš juoko. Žmonės vaikšto atbuli, mašinos važiuoja dažniausiai tik atgal, rūkoriams dūmai lenda į burnas ir nosis, numesti daiktai savaime pakyla ir atsiduria kieno nors rankose, futbolo kamuolys šoka iš vartų ir būtinai pataiko žaidėjui į koją ar galvą…
Čia siūlau eksperimentą mintyse: pagalvokime, kas būtų, jei ir gyvenime būtų kaip tokiame filme. Taigi, kas būtų, jei laikas apsigrįžtų ir imtų tekėti atgal? Ko gero, jums atrodo, kad daugelis tuoj pat ims protestuoti: "Ne, ne, ne, mums taip nereikia, nenorime gyventi atgal, atsukite laiką į teisingą pusę!" Iš tikrųjų, kas gi norės atvirkščioje šiandienoje džiaugtis nauju dviračiu (kad ir atbulas važiuodamas - nesvarbu), o atvirkščioje rytdienoje (t.y. iš tikrųjų - vakar) jau to dviračio netekti, nes tėtis atbulas nuneš dviratį į parduotuvę ir ten jį parduos. Kiti gi galėtų šaukti taip: "Nenorime tokio gyvenimo, mums šitaip neįdomu, nes jau dabar žinome, kas įvyks rytoj (supraskite: vakar)!"
Betgi ne! Jokio panašaus protesto, nė cypt - nebūtų! Patys prisiminkite: argi jūs prieš minutę, prieš valandą, dieną ar metus ką nors tokio šaukėte (be to, atvirkščiai tardami žodžius)? Juk nešaukėt, nesiginčijote. Ir sutikite, kad tai reiškia, jog "perjungę" laiką atgal, balsuojančiųjų "prieš" nė su žiburiu nerastume, kadangi jų nebuvo iki "perjungimo". Visa istorija, buvusi iki nelemto "perjungimo", kartosis, ir atskiri jos momentai po "perjungimo" galės būti tik tokie, kokie buvo iki jo. Paradoksalu, bet niekas laiko apsigręžimo tiesiog ne-pas-te-bė-tų! Nepastebėtų, nepajustų. Jūs tik pamąstykit, - vyktų kažkoks gyvenimas, žmonės judėtų, kalbėtų (gal net girdėtų, bet aš asmeniškai tuo abejoju); bet visa tai mūsų akies nerėžtų tiek, kiek mintis apie jų vidinius išgyvenimus apstulbina protą (ir Protą). Juk iš tikrųjų žmogaus jutimus (uoslę, skonį, regą, …) sąlygoja kažkokie biologiniai, cheminiai, elektriniai, mechaniniai procesai, vykstantys jo organuose; o sąmonėje jutimas pasireiškia šiek tiek vėliau, nei tas ar kitas procesas pradeda vykti. Tuo tarpu atvirkščio laiko pasaulyje, sakysim, adatos dūrio pojūtis atsirastų anksčiau už patį dūrį. Dar daugiau, kažin, ar tas jutimas kaip procesas, vykstantis priešinga linkme, būtų kuo nors panašus į mūsų jutimus? Tarkime taip: jūs įsiduriate į pirštą, pajuntame skausmą, tačiau aš "perjungiu" laiką atgal. Žiūrovai, tikrąjame laike stebintys tokį eksperimentą, matytų, kad jūsų veidas persikreipia, po to - pragiedrėja, ir jūs kažką aštrų nuo piršto (ar pirštą - nuo aštraus) atitraukiate. Klausimas: ar atvirkščiame laike, kai buvo persikreipęs jūsų veidas, jūs jutote skausmą, ar nieko nepajutote, ar pojūtis buvo toks, kokiam net pavadinimo mūsų kalboje nėra? Aš nežinau ir, bijau, nesužinosiu. O koks bus garso pojūtis? O visi kiti jutimai?
Aišku, kad toks pasaulis būtų nepaprastai savotiškas. Jeigu būtų. O gal - tikrai yra? Kodėl jo teisė egzistuoti turi būti mažesnė, nei mūsų laiko pasaulio? Pavadinkime tik atvirkščią laiko kryptį teisinga - ir tvarkelė! Visi gyventume absoliučiai kitaip, jaustume tikriausiai visiškai ką kita, atvirkščiai žaistume ir mąstytume, ir - o tragedija, - nieko nepaprasto, nieko smerktino nepastebėtume (vaje, net valgymas atryjant ir traukiant pilną šaukštą iš burnos neatrodys šlykštus ar begėdiškas!). O ką - kas tokio gyvenimo neleidžia?
Argi yra stebuklingas varžtelis, prisukęs laiko rodyklę
taip, kad ji rodytų tik vieną pusę?
Dominykas Protas