Žiemos atostogos - puiki proga ne tik po senųjų
darbų atsikvėpti, bet ir naujiems darbams pasiruošti,
pradėti Naują Gyvenimą. Taip bent manė
mūsų korespondentas Aloyzas. Kaip tarė, taip ir padarė.
Pirmiausia bibliotekoje užsisakė E. Šrėdingerio
(beje, vieno kvantinės mechanikos tėvų!) knygelę
"Čto takoje žiznj? S točki zrenija fizika"
ir, - ką jūs manote! - per du vakarus "prarijo".
O tada galvojo sau: "Knyga puiki, bet idėja - puikesnė!"
Gerai, jeigu taip. O jei - ne? Teko kreiptis į didįjį
konsultantą - profesorių Dominyką Protą.
Korespondentas. Labas rytas, profesoriau, su Naujaisiais metais!
Profesorius. Labas rytas, kolega. Dėkoju už mielą atviruką, kurį nuo jūsų prieš Naujuosius gavau. Linkiu ir jums kūrybai palankių metų, ir laimės.
Na, o kokie vėjai atpūtė pas mane?
Korespondentas. Žinote, turiu idėją. Tik negalvokit nieko blogo, aš nesu iš tų bepročių, kurie visą gyvenimą savo amžinojo variklio idėja terorizuoja padorius mokslininkus. Aš amžinojo variklio projektus kurti mečiau, ši idėja - ne iš tų.
Profesorius. Sveikinu, jūs po laiminga žvaigžde gimėt, kolega. Ne kiekvienam geros idėjo kyla taip dažnai, kaip jums. Štai, pavyzdžiui, ir man: idėjos - it driežai. Kodėl? Todėl, kad suvirpa, sumirga; tu griebi, atgniauži saują, o joje - kas? Ir spėliok paskui, koks gi iš tikrųjų tas driežas buvo.
Taigi, driežas… O kokia gi jūsų idėja? Parodykit tą driežą, jei jau pagavote.
Korespondentas. Mielai. Bet pradėsim nuo toliau. Profesoriau, ar jūs materialistas?
Profesorius. Materialistas.
Korespondentas. Puiku. Tada privalote pripažinti, kad tai, kas paprastai vadinama žmogaus asmenybe, turi materialų pagrindą.
Profesorius. Taip, tikrai neigiu nematerialios sielos egzistavimą, belieka materialus kūnas.
Korespondentas. O kūnas sudarytas iš molekulių - tiesa? O tos molekulės - iš atomų, ar ne? O tų atomų skaičius yra baigtinis - sutinkate? Ir jų, tarpusavio cheminių ryšių kombinacijų skaičius juk taip pat ne begalinis - taip? Vadinasi, gali atsitikti, kad bus pasauly du kūnai, sudaryti iš tokių pačių atomų, sujungtų tokiu pat būdu! Vadinasi, gali egzistuoti du absoliučiai vienodi žmonės! Be to, jie gali būti gimę ne vienu metu, o, pavyzdžiui,vienas - viduramžiais, kitas - mūsų laikais. O tai reiškia, kad vienas ir tas pats žmogus gali atgimti iš naujo!
Trumpai tariant, stengiuosi jums dabar įrodyti, kad žmogus iš principo yra nemirtingas. Kaip jums tai tinka ir patinka?
Profesorius. Labai patinka. Jei taip būtų ne tik jūsų fantazijoje, bet ir tikrovėje, būčiau sužavėtas.
Korespondentas. Na, prasideda… Vis, gerbiamas profesoriau, mane sukertate…
Profesorius. Tikrai, būčiau sužavėtas.Daugelio tikėjimų išpažintojai tikriausiai džiaugtųsi gavę įrodymų apie naują gyvenimą geresniame pasaulyje. Netikintieji taipogi nenuliūstų.Visi drauge gyventų, sakyčiau, tikrai pilnakraujį gyvenimą, neslegiami mirties baimės ir kitokių asmenybės kompleksų.
Korespondentas. O kas gi trukdo jums patikėti tuo, ką sakau?
Profesorius. Faktai, kolega, faktai. Žmogaus genetinis kodas nenoriu sumeluoti, bet rodos, kad yra atkartotas kiekvienoje organizmo ląstelėje. Ir jei tą kodą "pžadinsime", jei jis pradės veikti, tai iš vienos ląstelės išauginsime visą lygiai tokį pat organizmą. Iš vienos ląstelės - organizmo kopiją. Iš dviejų ląstelių - dvi! Iš ląstelių kopijų - daug organizmų! Genetinis kodas yra mažesnė struktūra už jūsų minėtus viso kūno atomus ir jų ryšius, todėl pirmiausia svarbu, kad būtent jis sutaptų: tik tada dviejų ar daugiau žmonių organizmai bus tokie patys. Bet labai tuo abejoju: net kai žmonija tiek išaugs, kad gyvens beveik visoje Visatoje, vis vien tikriausiai nebus dviejų savo išvaizda vienodų žmonių (neskaitant dvynių ir kolbose išaugintų dublikatų). O jeigu ir bus, tai ar bus jie vienodos asmenybės, ar bus tie patys "aš"? Netgi dvynių organizmai nėra absoliučiai vienodi. Aš, tiesa, negaliu pasigirti, kad buvau kada nors kam nors broliu ar seseria - dvyniu, bet drįstu pareikšti, kad nė vienas iš dvynių nekramto iškart abiejų dantimis ir negirdi kito ausimis. O taip turėtų būti, jei "aš" - tas pats. Taigi, vienos asmenybės, turinčios daugiau nei vieną kūną, neįsivaizduoju. Nežinau, gal aš vaizduotės neturiu…
Korespondentas. O aš tikiu, kad taip būti gali. Juk yra gi jau vienas panašaus, o gal ir didesnio masto nesusipratimas Gamtoje - Mūsų Visata. Iš pradžių juk buvo tik taškas, paskui ten atsivėrė visa skylė, pro kurią pradėjo plūsti protonai, neutronai ar dar kas, vėliau susidarė žvaigždės ir taip toliau - iki pat šio momento, kai sėdime štai šiame kambary, kalbamės, suprantame, ką girdime ir sakome. Ir visa tai - tik kažin kokios per nesusipratimą, nežinia kodėl atsiradusios skylės dėka.
Profesorius. Galbūt, galbūt. O žinote ką?! Juk galima surengti eksperimentą! Imkime ir paklauskime visų skaitytojų: "Ar turite kas nors antrininką?"
Gal kas atsilieps turįs?