Svarstymai apie kairės ir dešinės pusių nepaprastą
panašumą, išdėstyti profesoriaus Dominyko
Proto laiške smalsiems jaunuoliams.
Pažiūrėkime minutėlę į veidrodį. Taip, puiku. Kas ten? Žmogus, kambarys, tolėliau - durys. O ten, kairiau? Prikišame arčiau nosį, - taip, ten - langas, kaip ir mūsų kambary. O pravėrus duris, tas, kurios veidrodyje matyti, ar už jų irgi viskas taip pat, kaip ir mūsų bute? O gal staiga - kitaip? Nemėginote? Aš mėginau, kai dar mažas buvau. Būdavo, atidarau duris į kambarį, kuriame stovi veidrodis, pribėgu prie to veidrodžio ir spokasu, kas gi ten, už durų veidrodyje, matyti. Patirtis man šnabždėjo, kad ten, už veidrodžio, viskas sudėliota, viskas vyksta tiesiog veidrodiškai lygiai taip, kaip ir čia, prieš veidrodį. Bet aš ilgai ta patirtimi netikėjau. Mat buvau jau išmokytas, kad patirtis gali apgauti: juk ir Saulutė, tekanti kasryt, vieną rytą nebepatekės. Naiviai maniau, kad ir "eksperimentuose" su veidrodžiu neverta patirtimi pasikliauti. Ir, nors labai keista, buvau teisus. O kodėl - tuojau sužinosite. Pradedu.
Pažvelkime (galite ir mintyse) į veidrodį dar sykį. Matome ten pasaulį kaip pasaulį, ne itin ypatingą. Taigi, "kaip pasaulį", bet nevisai kaip mūsų. Yra vienas vienintelis skirtumas - tame pasaulyje kairė ir dešinė pusės sukeistos vietomis. Tenykščiai gyventojai vadina savo kairę (mūsų akimis žiūrint) dešine, dauguma ir šaukštą ta ranka laiko, jie atžagariai skaito ir rašo, naudojasi neteisingu kompasu ir nieko smerktino čia nemato. Be to, jų širdys plaka dešinėje krūtinės pusėje. O jiems atrodo, kad kairėje. Nes, kaip minėjau, tie priešginos ir atžagareivos dešinę vadina kaire. Ir dar tvirtina, kad mūsų - tikrųjų - širdys, esą, nežmoniškai įtaisytos. Ir vadina mus atžagareivom, veidrodiniais. Ką darome mes, tą daro ir jie. Štai ir dabar: rašo už veidrodžio esantis veidrodinis profesorius Protas ir galvoja: "Štai ir dabar: rašo už veidrodžio esantis veidrodinis…"
Apskritai susidaro toks įspūdis, kad mūsų pasaulis ir jo veidrodinis atspindys niekuo nesiskiria, išskyrus kairės ir dešinės sukeitimą vietomis. Dar daugiau: argi mes ką nors neįprasto pajustume, jei mūsų pasaulis staiga taptų savo paties veidrodiniu atspindžiu? Užsimerkite ir ilgai pagalvokite; turėtumėt suprasti, kad niekaip negalėtume mes to suprasti. O įdomiausia, kad gal toks pasikeitimas ir įvyksta kartkartėmis? Gal retsykiais mes "išsiverčiame" iš dešinės į kairę, gal mūsų širdys ima plakti buvusioje dešinėje pusėje, bet kadangi ir smegenų pusrutuliai, ir akys, ir rankos "susikeičia vietomis", ir kadangi taip atsitinka visiems žmonėms ir gyvūnams visame pasaulyje, o ir Žemė ima suktis veidrodiškai, tai Saulė visvien teka (pagal veidrodinį kompasą) rytuose, knygos atrodo atspausdintos teisingai, ir viskas atrodo kaip buvę. Jūs klausiate, kas gi galėtų taip "išvertinėti" pasaulį? Nagi koks nors nelabas kipšiukas, pasodintas saugoti Didžiojo Jungiklio "Kairė-Dešinė" ir iš nuobodulio sugalvojęs pažaisti.
Jeigu kairės ir dešinės pusių pasikeitimas vietomis (kaip veidrodyje) turėtų likti mūsų nepastebėtas, tai argi gali egzistuoti kažkokia absoliuti, nuo nieko nepriklausant "tikrai dešinė" pusė? Ne, negali, nes antraip pagal tokią visada "tikrai dešinę" pusę mes galėtume nustatyti, ar esame iš tikro, ar iš veidrodinio pasaulio, - tai matytume iš to, ar sutampa "mūsų" dešinė su "tikrąja" dešine. Beje, didis filosofas Imanuelis Kantas visgi manė, kad egzistuoja ir absoliuti "dešinė", ir absoliuti "kairė"… Nagi pamėginkime jam dar kartą paprieštarauti. Įsivaizduokime, kad visame begaliniame kosmose yra vienas vienintelis kūnas - žmogaus ranka. Ar turime mes kokį nors pagrindą vadinti ją dešiniąja arba kairiąja? Žinoma, jei įsivaizduosime save žiūrintį į tą ranką, tai iškart pamatysime, ar tai kairė, ar dešinė, bet tas tolygu savęs įtraukimui (su savo dešinės ir kairės jutimu) į kosmosą, priešingai mūsų pačių sąlygai, kad kosmose yra vien ranka. Reikia įsivaizduoti, kad ta ranka erdvėje neturi jokio ryšio su kitais geometriniais objektais. Aišku, bus tada beprasmiška kalbėti, jog tai dešinioji ar kairioji ranka, kaip beprasmiški yra šiai rankai žodžiai "maža" ir "didelė", ar "viršus" ir "apačia".
Ir visdėlto, ir visdėlto… Viskas, ką parašiau apie vienodas kairės ir dešinės "teises" po žodžio "Pradedu" (pirmosios pastraipos pabaigoje) iki šitos pastraipos - netiesa. Taip, šiuolaikinis mokslas sako - netiesa. Nes 1957 metais kinų kilmės amerikiečiai mokslininkai Čžen-dao Li ir Žen-ninis Jan įvykdė tokį eksperimentą, kuris įrodė lyginumo neišsilaikymą silpnosioms sąveikoms. Čia smulkiai neaiškinsiu, ką tai reiškia, bet esmė štai kokia: pakeitus eksperimento pradines sąlygas "veidrodinėmis" sąlygomis, rezultatas nebuvo "veidrodinis". Fizikams teoretikams tai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, Volfgangas Paulis, vienas iš kvantinės mechanikos kūrėjų, raše dar prieš eksperimentą: "Aš netikiu, kad Dievas yra kairys, valdydamas silpnąsias sąveikas, ir esu pasiryžęs susilažinti iš labai didelės sumos, kad eksperimento rezultatai bus simetriški". O pasirodė, kad verta buvo lažintis su Pauliu!
Taigi mūsų pasaulyje dešinė ir kairė
- ne visiškai vienodos jų sukeitimo prasme pusės.
Jos skiriasi. Gal dešinė geresnė? Gal todėl
dar rusų laiudies pasakoje trečias brolis Ivanuška
iš kryžkelės su užrašu "Į
kairę josi… (ir t.t.)" pasuko būtent keliuku
į dešinę? Ar atvirkščiai - į
kairę? Nebeprisimenu…
P.S. Patariu visiems visiems dar apie kairę ir dešinę paskaityti Martino Gardnerio knygelę "Dvipusis pasaulis", išleistą lietuviškai 1969 metais.