Pastaruoju metu mūsų korespondentas Aloyzas, norėdamas susitikti su profesoriumi Dominyku Protu, daug sykių skambino jam į namus. Bet automatinis sekretorius, prijungtas profesoriaus bute, vis atsakydavo, kad profesorius labai užsiėmęs ir susikaupęs, kad dirba arba namų bibliotekoje, arba Respublikinėje, arba Mokslų Akademijos. O kai pagaliau ragelį pakėlė pats profesorius, išaiškėjo, jog tiek daug jis dabar skaitąs dėl to, kad tapo konsultantu vadinamame laikiname mokslininkų kolektyve. O kolektyvas tas pasiryžęs jei ne artimiausiu metu, tai bent per keletą dešimtmečių, ir jei ne išspręsti, tai bent sutramdyti gravitacijos arba traukos problemą. Natūralu, kad apie tai ir užsimezgė korespondento ir profesoriaus pašnekesys, kai jiedu susitiko.
Korespondentas. Gerbiamas profesoriau, prašome populiariai paaiškinti mūsų skaitytojams, kas yra gravitacija.
Profesorius. Jaunuoli! Nejau tikrai tikitės iš manęs atsakymo, kas yra gravitacija ir kaip su ja kovoti? Tada jus nuvilsiu. Žinote gi, neseniai dar dieną naktį naršiau bibliotekų kartotekas, suradau, varčiau ir skaičiau daug straipsnių ir knygų apie gravitaciją, tačiau ypatingai nustebinti jūsų jokiomis naujomis idėjomis negaliu. O senos žinios tokios: visi turintys masę kūnai traukia vienas kitą. Manau, kad ir jūs, ir kolegos skaitytojai tą jau esat patyrę. Prisimenu, vienas ryškiausių mano vaikystės įspūdžių buvo toks: mano dėdė lipa kopėčiomis ant aukšto, netyčia susvyravęs - griūva žemėn, skaudžiai susitrenkia ir sudejuoja: "Gravitacija, vaikel, - ne juokas".
Korespondentas. Taip, profesoriau, "zuikį pagavę" esame ne vienas ir ne sykį; žinome, kad Žemė viską traukią; tikime, kaip mokslas tvirtina, kad ir taburetė taburetę, ir žmogus Žemę traukia. Bet jūs ištarėte "Ir kaip su ja (t.y. gravitacija) kovoti". Ar tai - tik juoko dėlei, ar turėjote gal kažkokią mintį?
Profesorius. Tikrai, norėjau pasakyti, kad tas laikinasis mokslininkų kolektyvas tam ir susibūrė, kad drauge sugalvotų kaip nors per nago juodymą pakeisti traukos lauko stiprumą. Ne dėl šlovės ar pinigų mes stengiamės, bet garantuoju: kas sugalvos kokiu būdu galima didinti arba mažinti trauką ir tokį aparatą pagamins, tas ir šlovės, ir pinigų turės per akis. O jei dar tas aparatas galėtų veikti kokia nors erdvės kryptimi, tai, pavyzdžiui, galima būtų dideliais greičiais keliauti, beveik nesunaudojant kuro. Tiksliau, sunaudojant tik tiek, kiek reikės prietaisui valdyti. Įsivaizduokite, kad nukreipiate prietaisą žemyn ir tuo išjungiate Žemės trauką. Tada dėl Saulės traukos baisiu greičiu pradedate skrieti link Saulės (arba Mėnulio, nesvarbu). Kai greitis pakankamai didelis ir Saulė jau arti, nukreipiate savo prietaisą - antigravitatorių į ją, ir - artėjate prie žvaigždžių, nes žvaigždės jus tebetraukia, o Saulė - nebe. Žinoma, kol kas tik fantazuoju. Bet patikėkite, tikrai smagu pafantazuoti, kokią naudą atneštų antigravitatorius arba jo priešingybė - gravitatorius.
Korespondentas. Atsiprašau, leiskite įsiterpti. Naudodamasis proga, skelbiu mūsų laikraščio skaitytojų konkursą šia tema. Prašome rašyti mums apie tai, kokią įtaką mūsų gyvenime jūsų manymu turėtų traukos jėgų valdymas, kokias problemas tai išspręstų ir kokių naujų problemų dėl to kiltų. Visas naujas ir originalias idėjas būtinai išspausdinsime, nurodydami jų autorių!
O dabar - klausimas jums, profesoriau. Kodėl jūs manote, kad, tarkim, žvaigždėlaivio antigravitatorius sunaudos mažiau kuro negu paprastas kosminis variklis?
Profesorius. Taikliai paklausėte, kolega. Žinoma, ko gi vertas būsų prietaisas, jei norėtume naudotis juo ilgus metus, o tuo tarpu visus Žemės anglies, naftos, vario ir kitokius išteklius jis veikdamas supleškintų savo degimo kameroje per tris sekundes. Tačiau nemanykite, kad nepagrįstai minėjau didelį antigravitatoriaus ekonomiškumą. Jei abejojate dėl sunaudojamo kuro kiekio, tai aš drąsiai tvirtinu, kad panašus elektrinio lauko "išjungėjas" nesunaudoja kuro visiškai. Reikalinga tik medžiaga jam pagaminti. Tai ir teikia mums vilčių. Jau senų seniausiai žinoma, kad uždaras metalinis indas "išjungia" savo viduje elektrinius laukus; koks bebūtų dėžutės išorėje elektrinis laukas, dėžutės viduje jis visiškai nebus jaučiamas. Štai ir mūsų kolektyvas nori pabandyti sukurti kažką panašaus į tokią "dėžutę", tik ne elektriniams, o traukos laukams. Apskritai, tiesiog keista, kad gravitacijos reiškiniai iki šiol yra žymiai mažiau tyrinėti ir ištirti negu elektriniai. Na gerai, Einšteinas Bendrojoje reliatyvumo teorijoje bandė matematiškai aprašyti gravitacinius laukus. O kur praktiniai rezultatai? Elektrinių reiškinių tyrimai davė mums elektros energiją, radiją, tefoną, televiziją. O gravitacija - beveik vien mėlynes.
Korespondentas. Atleiskite, profesoriau, o kaipgi nesvarumas, jo tyrinėjimai?
Profesorius. Tai tau, kolega… Nesvarumas - toks pat gravitacijos įveikimas, kaip ir tvirtinimas užsimerkus, kad šviesos nėra. Tikrai, nesvarumo sąlygomis kosminiame laive Žemės trauka nepasireiškia, bet juk pasireiškia visų daiktų laivo viduje tarpusavio trauka. Nepamirškite, kad nesvarumas kosminiame laive - tai krintančio kūno nesvarumas, tik sąlyginis Žemės traukos panaikinimas (t.y. tik kritimo sąlygose), o mes siekiame besąlygiško. Beje, čia prisiminiau vieną juoką, skaitytą prieš penketą metų mokslo populiarinimo žurnale: mokslininkas N, tris mėnesius šokinėjęs nuo stalo ant grindų, sumušė tuometinį gyvenimo nesvarumo sąlygomis bendros trukmės rekordą, anksčiau pasiektą tik kosmonautų. Mat laisvai krintantis kūnas yra nesvarumo būklėje. Faktas.
Gravitacijos "išjungimas" turi sukelti nesvarumą, ir todėl jį be abejo reikia tyrinėti. Bet gyvenimo nesvarumo sąlygose tyrimas vargu ar kada padės atskleisti traukos paslaptis.
Korespondentas. Nuoširdžiai dėkoju jums už pasakojimą, profesoriau.
Profesorius. Iki kito susitikimo, viso labo. Tiesa, kai gausite
laiškų-fantazijų iš savo skaitytojų,
būkite geras, atneškite ir man parodyti!