Mūsų korespondentui Aloyzui senokai rūpėjo klausimas, į kurį lengvai gali atsakyti nebent tik toks visažinis žmogus-enciklopedija kaip profesorius Dominykas Protas. Klausimas labai svarbus; teisingiau, svarbus atsakymas, galintis lemti gyvenimo kelio pasirinkimą. Tiek jau šis reikalas rūpėjo, tiek knietėjo, kad, vos įžengęs į profesoriaus buto prieškambarį, korespondentas išpyškino:
Korespondentas. Laba diena, ar galite, profesoriau, man atsakyti, kuris iš neištirtųjų pasaulių dabar yra pats neištirčiausias?
Profesorius. Sveiki, tamsta. Prašau užeiti į vidų, prisėsime ir pasvarstysime.
Iš tikrųjų, geriau ramiai devynis kartus pamatuoti ir dešimtą kirpti, o ne šitaip - stovint ir trypčiojant prie slenksčio, lyg nugara sviltų. Juk, man regis, atsakyme gali slypėti būsimųjų tyrinėtojų ateitis?
Korespondentas. Tikrai taip… Atsiprašau už nederamą veržlumą…
Profesorius. Ne ne, ką jūs! Jaunystė ir veržlumas - beveik sinonimai, aš visiškai jus pateisinu.
Taigi, grįžkime prie klausimo. Šį tą galiu atsakyti, bet pirmiausia kitaip suformuluosiu patį klausimą. Jūs norite žinoti, ką dabar mokslas intensyviausiai tiria, kur tikimasi didžiausių atradimų? O tuo pačiu ir kur jauni energingi žmonės galėtų išmėginti savo intelekto jėgas, kad pasiektų puikių rezultatų, tiesa?
Korespondentas. Tikrai taip. Juk jums nuo aukšto žinių kalno daugiau matyti negu man.
Profesorius. Na, nepataikaukiteė. Tuojau pat paprieštarausiu senovės mąstytojo žodžiais: juo žinių ratas didesnis, tuo ilgesnė ir riba, skirianti žinias nuo nežinojimo. Ta prasme nežinojimo man tenka daugiau nei jums.
Tik nereikia paraidžiui įsivaizduoti, kad žmonijos žinios - tai iškirpti skrituliai baltame nežinojimo lape. Ar neteko jums mokykloje per rankdarbių pamokas iš sulankstytų lapukų karpyti snaigių? Jei taip, tai esat patyręs tą nuostabą ir susižavėjimą, kurie užplūsta, kai snaigę pagaliau išlankstote. Panašiai būna ir moksle: karpai vis ir karpai mokslo žirklėmis nežinią, lyg ir be ypatingos tvarkos, o staiga - akys prašviesėja, pamatai nuostabius ornamentus. Štai, pavyzdžiui, chemija ir fizika: vystėsi iš bendro gamtos mokslo skirtingomis kryptimis, o netikėtai, žiūrėk, - taukšt! - ir vėl susilietė, kai paaiškėjo,kad elementų atomų sandara nulemia ir tų elementų chemines savybes. Beje, šituose mano išvedžiojimuose apie snaigių karpymą jaučiama topologijos - gana jaunos matematikos mokslo šakos - dvasia; štai jums ir dar vienas nuostabus susijungimas - topologija ir mokslo filosofija.
Korespondentas. Ar nenorite pasakyti, profesoriau, kad įdomiausi dalykai dedasi skirtingų mokslų sandūroje?
Profesorius. Anaiptol, nenoriu. Žinoma, mokslų sandūroje paprastai kyla daug naujų idėjų, bet juk pirmiausia reikia sugebėti (ar turėti laimės) įžvelgti, kad toks susijungimas galimas. O antra, nauji mokslai gali atsirasti ir iš vieno seno "tėvo-motinos", tik kitame lygyje - kaip kvantinė mechanika. Bet šitaip matyt dažniau gimsta taikomieji, o ne fundamentalūs mokslai.
Korespondentas. Atsiprašau, o kuo fundamentalieji mokslai skiriasi nuo taikomųjų?
Profesorius. Na, fundamentaliems mokslams naujos žinios yra tikslas, o taikomiesiems jos tėra priemonė. Kad žemė yra rutulio formos - fundamentalaus pobūdžio faktas; Kolumbas gi šį fundamentalaus mokslo tada dar ką tik "iškeptą" faktą pritaikė navigacijoje, pasirinkdamas naują jūrų kelią į Indiją, ir rezultatas, kaip pamenate, buvo puikus.
Korespondentas. Nors ir visiškai neteisingas: Amerikos gyventojai dėl tos klaidos buvo pavadinti indėnais! …
Profesorius. Hm, betgi aš visiškai nejučiomis, iš anksto jūsų neperspėjęs, mokslą, kaip žmonijos žinių ir teorijų apie pasaulį visumą, suskaidžiau savo kalboje į daugelį mokslų siaurąja prasme - mokslų su savo objektais ir tikslais. Tad nors dabar atkreipiu į tai jūsų dėmesį.
Korespondentas. Ačiū, aš supratau ir be perspėjimo. O kokie vis dėlto, profesoriau, naujieji mokslai daug žada žmonijai?
Profesorius. Suprantate, mokslas vystosi pagal žmogaus poreikius, vystosi dėl reikmės spręsti iškylančias problemas ir dėl žmogaus smalsumo. O kokios gi problemos žmonijai didžiausios? Ogi štai pirmoji: žmonės niekaip neatpranta valgyti, ir, tikriausiai, negreit atpras. Ne taip, kaip tas čigono arklys, kuris buvo beveik atpratintas. Bet ir jis, vargšas, septintą dieną nudvėsė. Taigi, maisto problema. Ją galima tikėtis efektyviai išspręsti, pasitelkus molekulinę biologiją, genų inžineriją ir kitus mokslus. O paslapčių čia - per akis. Ką tik minėti mokslai padeda spręsti ir žmonių sveikatos problemą. Juk kiekvienas nori būti sveikas, tiesa? (Nekalbu apie moksleivius, kuriems liga - išganymas nuo pamokų). Kovoje prieš žmonijos rykštes - vėžį, širdies ir kraujagyslių, nervų ligas - yra jau pasiekta nuostabių rezultatų, ir beveik atrodo, kad tuoj ir visos gyvybės paslaptys bus atskleistos. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad žmogbeždžionių genetinis kodas nuo žmogaus kodo tesiskiria tik vienu dešimtadaliu. Bet iki tikro šių mokslų triumfo - oi kaip toli.
Korespondentas. O energijos problema? Ar greit ji bus išspręsta?
Profesorius. Mokslo vyrai žada per artimiausią dešimtemetį suvaldyti termobranduolinę reakciją, ir tada energijos, reikalingoms šiuolaikinėms buitinėms ir pramonės mašinoms, užtektų daugeliui amžių. Bet aš manau, kad, atsiradus dideliems energijos ištekliams, žmogus tuojau pat ims kurti ir grandiozinius projektus, kurių įgyvendinimas surytų tą energiją daug greičiau. O iš kitos pusės, žmonija ilgainiui ieškos ir ras naujų, dar efektyvesniių energijos šaltinių. Noriu dar pridurti, kad žmogus (kai kas sako - iš tingumo) verčia mašinas ne tik kuo daugiau dirbti, bet ir galvoti už save. Dirbtinio proto sukūrimas - o šiuolaikinės ESM dar toli gražu nemąsto! - išspręstų daug problemų, bet kol kas šis tikslas tėra neišspręsta problema, atakuojama daugelio mokslų, o pasiduodanti labai lėtai.
Negaliu nepakalbėti ir apie žmonių gyvenamos aplinkos problemas. Tikriausiai žinote tą aplinkos užteršimo tyrimų specialistų "juodąjį" humorą: girdi, kaip žmonės įprato prisidengti drabužiais savo kūną, taip įpras ir dujokaukę ant galvos maukšlintis. Kad tokios pranašystės vis dėlto neišsipildytų, žmonija turi dar gerokai paplušėti savo pačios labui. Džiugina tai, kad čia jau sukurtos tam tikros teorijos, kurios remiasi vadinamuoju sisteminiu požiūriu ir sako, kad bulves auginant reikia ne tik kuo didesnio derliaus šiemet vaikytis, bet ir atminti, jog savo kainą turi ir dirvožemis, ir saulutės šviesa, ir lietus. O todėl, pavyzdžiui, dirvos nevalia pertręšti, nevalia teršti atmosferos ir vandens. Tačiau vėlgi tai tik pirmosios kregždės.
Tai šitiek. Ar esate patenkintas atsakymu?
Korespondentas. Manau, profesoriau, kad dar galėtume tęsti… Be to, šiame pokalbyje lietėme tik mokslo, tik tiesos problemas. O vertybių problemos, žmogaus dvasios problemos liko nuošalyje, betgi jas irgi verkiant reikia spręsti! Tačiau, gerbdamas jūsų laiką, sakau: taip, esu atsakymu patenkintas. Labai jums ačiū.
Profesorius. Prašom. Linkiu jums sėkmės.