Daugelio mokslų daktaras, profesorius D. Protas, kaip ir buvo žadėjęs, atsiuntė į redakciją laišką, kuriame buvo Tuamotu Tarptautinėje konferencijoje, skirtoje nežemiškų civilizacijų problemoms, profesoriaus skaityto pranešimo stenograma. Voke buvo ir trumpas profesoriaus raštelis, kur nurodyta, kurias pranešimo vietas publikuojant derėtų sutrumpinti ar visai praleisti. Atsižvelgę į gerbiamo profesoriaus pageidavimus, pateikiame pranešimo tekstą su kai kuriais mūsų komentarais.
Mieli kolegos konferencijos dalyviai! Gerbiami rengėjai! Neseniai girdėjome pranešimą apie tai, kad galbūt turime "proto brolių" visai arti, Saulės sistemos planetose. Aš norėčiau šitą mintį dar išvystyti. Pirmiausia leiskite, pagal čia netyčia susidariusią tradiciją, jums užduoti vieną klausimą. Kas iš jūsų gali įrodyti, kad artimiausia žmogui protinga būtybė nėra paprastas buitinis šaldytuvas? (Salėje šurmulys, juokas). Na ir kas, kad jis nemoka garsiai savo minčių išreikšti! Gal mes čia kalti, gal mes jo nesuprantam, o jis, vargšelis, mąsto! (Balsai salėje: "Šaldytuvas neturi smegenų!").
Žinoma, aš pajuokavau. Ir apie mąstantį šaldytuvą, ir apie žmogaus intelektualius "brolius" pačioje Žemėje. Teisingai, šaldytuvas neturi mąstymo organo - smegenų. Ir, drįstu teigti, beveik nėra vilties, kad kada nors Gamtos evoliucija jam šį organą padovanos! (Juokas salėje.) Nebent čia įsikištų Žmogus ir suteiktų jam sugebėjimą keistis ir gaminti panašius į save.
Eikim toliau. Žmogus - ne šaldytuvas. Jei šaldytuvo veikimui aprašyti užtenka fizikos dėsnių, tai žmogaus - ne. Žmogus, šiurkščiai tariant, veikia ir pagal fizikos, ir chemijos, ir biologijos, ir visuomenės judėjimo dėsnius, jungia savyje visas keturias judėjimo formas, o besivystydamas įgis ir kitų judėjimo formų, dar neturinčių pavadinimo. Tarp kitko, prašau atleisti, kad vartoju nevisai aiškią "judėjimo formos" sąvoką, tuo tarsi nukrypdamas nuo tikro mokslo į "alchemiją", bet mano minčiai iliustruoti ta sąvoka tiks ir tokia.
Tikuosi, kad visi sutinkate, jog žmogus evoliucionuoja, tai yra, keičiasi, o tie pakitimai lieka jo palikuonyse. Dar taip neseniai (kosminiais mastais) nebuvo jokios žmonių visuomenės, jokios "visuomeninio judėjimo formos". Dabar - yra. Tad ar neatsiras dėl žmogaus evoliucinių pakitimų kosminiais mastais taip pat netolimojue ateityje dar ir naujų "judėjimo formų"?
Kol nebuvo gyvybės - o tokie laikai buvo! - Žemė šiuolaikinio žmogaus akimis buvo tik fizikos ir chemijos dėsnių karalystė. Atsirado gyvybė - su ja kartu atsirado biologiniai dėsniai, atsirado žmogus, visuomenė - atsirado ir visuomenės dėsniai. Tačiau nejagi tai - pabaiga, aukščiausia ir paskutinė stadija? Leiskite tuo suabejoti. Ir štai kodėl. Dinozaurai paropinėjo, pašmirinėjo žemėj keliasdešimt milijonų metų ir išmirė. Evoliucija nesustoja. Žmogus per trejetą milijonų savo egzistavimo metų irgi nemažai pasikeitė. Ir maža to, dabar jis priartėjo prie Gamtos paslapčių išsprendimo tiek, kad tuoj pat galės reguliuoti savo evoliucijos tempą ir kryptį. Kas tada bus? O bus taip, kad netolimos ateities žmogui (jei apskritai jam tiks šis vardas) šiuolaikinis žmogus su civilizacija atrodys kaip skruzdėlė skruzdėlyne šiuolaikiniam žmogui. Juk nuo aukštesnio kalno toliau matosi, atsiveria kiti horizontai, rūpi kitos problemos. Ir aš, ir jūs - visi, tikiuosi, įsivaizduojate, kad per artimiausią gana trumpą kosminiu požiūriu laiką žmonija iš pagrindų gali neatpažįstamai pasikeisti. Dag smarkiau, negu per kažkokius tris milijonus natūralios evoliucijos metų, prabėgusių nuo to laiko, kai Žmonijos proseneliai iš medžių išlipo. Gali, pavyzdžiui, žmonės prailginti savo gyvenimą, užsiauginti žiaunas kvėpuoti po vandeniu, sparnus skraidyti ore ir variklius kosminėms kelionėms. Gali žmonija ir susinaikinti. Aišku, jei užsibrėžtume, tai prifantazuoti dabar galėtume tris pilnus melo maišus, jei ne daugiau. Be tikslas kitas. Aš noriu pabrėžti, kad Žmonija, jos civilizacija vystosi labai sparčiai ir vystysis dar sparčiau. Antra, nežemiškų civilizacijų vystymosi tempai irgi gali būti panašūs. Trečia, intensyvų toli viena nuo kitos esančių civilizacijų bendravimą trukdo riboti kosminių kelionių ir keitimosi informacija greičiai (t.y., šviesos greitis - 300 tūkstančių kilometrų per sekundę. - Red. past.). Todėl mažai tikėtina, kad per trumpą kosminiu mastu laikotarpį - sakykim, milijoną metų - susitiktų 2 ar daugiau civilizacijų, kurios turėtų tokius artimus išsivystymo lygius, jog visos suvoktų: "Įvyko Kontaktas!" Apie nevienodai išsivysčiusių civilizacijų susitikimus kalbėti beprasmiška, nes vyksta jie pagal vieną - žmogaus ir skruzdės - susitikimo scenarijų: prieis žmogus prie skruzdėlyno, pažiūrės (jei mažas vaikas - tai gal ir pasisveikins, paklaus skruzdėlyčių, kuo galįs padėti), geriausiu atveju - padės maisto gabalėlį ir nueis šalin, o skruzdėlės taip ir nesuvoks, kad su jomis Žmogus susitiko.
(Toliau profesorius matematiškai įrodinėja, kokia maža tikimybė, kad per milijoną metų Žmoniją aplankys kita jai savo išsivystymu artima civilizacija. Mes šią pranešimo dalį praleidžiame, sutikdami, kad tikimybė išties nedidelė. - Red. past.)
Gal ne visos mano prielaidos tikrai tvirtos. Gal ir labai pesimistiški jums, mano kolegos, ir visai visuomenei atrodo mano samprotavimai apie menką tikimybę susitikti su kitų civilizacijų atstovais. Tačiau aš asmeniškai niekad nesigailėsiu, jei Žmonija artimiausiu metu ufonautų nesusitiks. Man atrodo, kad neverta būtų laukti (ir nepelnytai gauti) pagalbos iš svetur savoms - Žmonijos - problemoms spręsti. Aš visada žavėjausi ir tikėjau didžiais būtent Žmogaus minties sugebėjimais, kurių dėka jau dabar atskleidžiamos tolimų žvaigždžių paslaptys. Linkiu ir sau, ir jums, visai žmonijai, kad ir toliau šie sugebėjimai klestėtų, kad neštų Žmogų jo minties sparnai aukštyn! (Ilgi plojimai)
Ačiū už dėmesį.