|
Iš tikrųjų tai neturinti
analogo šešių prozos (neskaitant eilėraščių
knygelių) knygų rinktinė, kurioje vieno žmogaus
atsiminimais bandytas atspindėti ilgas jo ir jį
supusių žmonių gyvenimas, pradedant artimųjų
pasakojimais apie autoriaus prosenelio šeimos
atvykimą į kaimą, tapusį autoriui ir kitiems jį
supusiems žmonėms gimtuoju (pagal tėvų, jų giminių
pasakojimus), iki autoriaus darbinės veiklos
pabaigos. Pirmoji knyga – tai giminės istorija nuo
prosenelio Baltramiejaus persikėlimo į autoriaus
gimtąjį kaimą. Joje pagal tėvų, giminių, kaimynų
pasakojimus šiltai, poetiškai aprašoma kiekviena
kaimo šeima, kiekviena sodyba, medis. Antrojoje –
vienkiemin išsikėlusios šeimos vargai ir
džiaugsmai, jų darbai, vaikų sparnų skleidimasis
ir skrydis iš gimtojo lizdo. O toliau – dar
gražiau. Keturiose knygose smulkiai aprašytas
visas išsilavinusio žmogaus gyvenimas – darbas,
tarybiniu laikotarpiu ruošiant žemės ūkio
specialistus įvairioms Lietuvos vietovėms Jakiškių
žemės ūkio mokykloje ir Joniškėlio, Rietavo bei
Marijampolės žemės ūkio technikumuose.
Fenomenalios atminties žmogus,
bet kada galintis pasakyti, koks tų metų spalį ar
vasarį buvo oras, kiek tais ar kitais metais
technikumo mokomajame ūkyje buvo prikulta iš
hektaro vienokių ar kitokių grūdų, kokia tais
metais žiema ar pavasaris buvo jo prižiūrėtoms
bitėms (išėjęs į pensiją dvidešimt metų laikė
bites) ir pan. Per giminę nukeliavo daugiausia jo
atsiminimais paremtas aprašytojo laikotarpio
Giminės medis. Tėvo brolis ir seserys baigė
aukštuosius mokslus, kaip ir jų vaikai, jų vaikų
vyresnieji vaikai. Tai jau giminės tradicija.
Manau, kad jeigu jis
tebeturėtų tokias šviesias akis, kokios, būdamas
89-ių metų, yra atminties, aprašęs bei daug kartų
perrašęs visą nugyvento gyvenimo istoriją, būtų
parašęs jo apmąstymo studiją-apibendrinimą, bet
tai gal padarys šios šeimos ar jos atžalų atžalos.
Jo Gyvenimas tęsiasi...
Duktė
Gita
Marcinkevičienė-Gontytė
Pagrindiniai
kūrybos
tikslai ir rezultatai
„Vinkšnėnų kaimo istorijos" –
kaimas, jo istorinė raida ir pagrindiniai įvykiai
formavo kaimo žmones. Baudžiava, 1863 metų
sukilimas, baudžiavos panaikinimas, spaudos
draudimo panaikinimas. Pirmasis pasaulinis karas.
Lietuvių kovos dėl Nepriklausomybės,
Nepriklausomybės atgavimas, kėlimasis į
vienkiemius.
„Sugriautos tvirtovės“ – vienos
šeimos gyvenimas, išsikėlus į vienkiemį.
Daugiausia dėmesio skiriama šeimos ūkio žemės
darbams, intensyvėjančiam ūkininkavimui aprašyti.
Prasmingai atskleidžiamas vaikų mokymas ir
auklėjimas, teisingumo pradų ugdymas. Plačiai
vaizduojamas mokymasis Šiaulių berniukų
gimnazijoje, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje,
atskleidžiami kaimiečių ir miestiečių santykiai
bei karo ir pokario įvykiai, atnešę daug skaudžių
išgyvenimų vienkiemio gyventojams.
Apybraiža „Tiesos beieškant“
sudaryta iš dviejų dalių – „Nešu šviesą“ ir
„Dirvonėlių tiesa“, parašytų remiantis
autobiografiniais faktais.
Tai
pagrindinio veikėjo Justo Garnio dvi darbo vietos:
Linkaičių žemės ūkio mechanizavimo mokykla ir
Dirvonėlių žemės ūkio technikumas. Kas dirbo ar
mokėsi tose mokyklose, nesunkiai supras, jog tai
Joniškio r. Jakiškių žemės ūkio mechanizavimo
mokykla ir Pasvalio (tuo metu Joniškėlio) r.
Joniškėlio žemės ūkio technikumas. Veiksmas čia
susipina su kitais įvykiais, daugiausia
vykstančiais autoriaus gimtajame Šiaulių valsčiaus
Vinkšnėnų (knygoje Vikšrių) kaime.
Viskas buvo
seniai, daug kas primiršta, gali būti ne taip
suprasta. Palikti tik didžiųjų Lietuvos miestų ir
upių pavadinimai.
Aprašymo forma
beletrizuota, populiari. Pagrindinis veikėjas
Justas Garnys ieško jam priimtino teisingo
gyvenimo būdo, kol galutinai nugali teisingumo
kryptis. Sunkiomis sovietinėmis sąlygomis, kur
teisingumas buvo kasdien pamintas po kareivių,
saugumiečių ir enkavedistų kojomis, išsilaikyti
teisingam buvo sunku.
Knygoje rasite
ne tik tų mokyklų gyvenimą, bet ir plataus
gyvenimo nutikimus ir pasaulinių įvykių aptarimus
kaimo sąlygomis.
„Laisvės
kibirkštėlė, arba Rietavo romanas“ parašytas
autobiografiniu pagrindu. Rietavo žemės ūkio
mokykla, greitai tapusi Rietavo žemės ūkio
technikumu, buvo įkurta kunigaikščių Oginskių
buvusio dvaro centrinėje dalyje.
Pagrindinis
knygos veikėjas direktorius Justas Garnys savo
darbuose ir asmeniniame gyvenime stengiasi
įgyvendinti teisingumą, puoselėja lietuvių tautinį
sąmoningumą.
Autoriaus
tikslas – išreikšti tuometį protestą prieš
girtavimą, apgaulę, grobstymą, chuliganizmą ir
kitas negeroves. Sunku buvo tai pasiekti
sudėtingos, netgi žiaurios santvarkos laikotarpiu.
Šį tikslą autorius stengėsi įgyvendinti kraštiečių
labui, kad neitum į kapą be likusio ženklo, jog
žmogumi buvęs (V. Kudirka).
Knygoje taip
pat pateikti žmonių pasakojimai apie Oginskių
giminės gyvenimą Rietavo dvare, kunigaikščio
Irenėjaus Oginskio likimą.
„Verdenė“ –
penkių knygų serijos paskutinioji knyga, kurioje
aprašomas Mironiškių (Marijampolės) žemės ūkio
technikumas. Jame autorius pradėjo savo darbą 1961
metais. Čia jis rado gerą, bet apleistą mokomąją
bazę, turėjo plačias galimybes pritaikyti įgytą
patyrimą. Svarbiausius rezultatus atspindi sparti
mokomojo ūkio plėtra, kuri įvertinta autoriui
suteikiant nusipelniusio agronomo vardą. Knygoje
detaliai aprašomas technikumo dėstytojų mokomasis
ir auklėjamasis darbas, jų tarpusavio santykiai ir
mokyklos raida brandaus socializmo laikotarpiu.
Literatūrinio
darbo rezultatais Gustavas Gontis per daug
nesidžiaugia. Nepasiektas aukštas literatūrinis
lygis. Ryškesnė kaimo gyvenimo istorinė,
kraštotyrinė, organizacinė reikšmė. Autoriui
svarbi mokyklų pedagoginė, organizacinė ir jo
asmeninės kovos už teisingumą esmė.
Darbas
skiriamas kaimo žmonėms, jaunimui, žemės ūkio
mokyklų moksleiviams, autoriaus mokiniams ir
bendradarbiams dėstytojams.
Gustavas Gontis
|