 |
 |
||
| Gustavas Gontis | |||
| 1 puslapis | Biografija | Kūryba | Kontaktai | |||
| Gyvenimo eilės ::. | |||
|
|
|
2001 m., 103 p. Eilėraščių knygelė.
I. Pasaulis, gyvybė, žmogus. II. Gyvenimo vingiai. III. Jaunystės atmintis. Būbliškio svaja Nesakyk, kad laukas žalias, o keliukas šlapias, pilkas. Jau papieviais rūkas kelias, ašarėlėm rasos žvilga. Saulė švyst – ir auksą žeria, gelsvas, gelsvas mano laukas. Aukso grūdas, juoda žemė, želmenėliai plaukte plaukia. Pabalėm purienos žydi, prie Katarės – pelenėlės. Vyturys, aukštai pragydęs, širdį vasarai pakėlė. Nesakyk, kad laukas žalias, o keliukas šlapias, pilkas. Būbliškio melsvasis žvilgis kelia, drąsina, sušildo. IV. Gamtos viražai. Kregžduičiai Paaugo kregžduičiai pastogės gale, Jiems lizdas per mažas, nebetelpa jie. Ir žiūri mažyčiai, išplėtę akis, Koks didis pasaulis, stebuklų šalis. Pažvelgę į saulę, tuoj suka akis. Baugu. Toks margas pasaulis, toks žydras dangus. Jie dar nesupranta, kas dunda aplink. Kas ošia? Kas gera? Kas bloga manyt? Mažytę širdelę dar baimė sukausto. Nežinomi toliai. Kas bus? Ar priglaus kas? Ir tuksi širdelės, o akys labiau vis kviečia išeiti į saulę, nelaukt. Pirmasis išdrįso, suplojo sparnais ir šoko į erdvę, ir skrido toliau. Pritrūko jis oro ir jėgos išseko. Skubiai saugiai tūpti surado jis šaką. Išskrido kregžduičiai tuojau viens po kito. Ir džiaugiasi saule, ir džiaugiasi rytu. Senos kregždės stebėjo savuosius vaikus. Skraidyti juos mokė, pagauti vabzdžius. Sutūpė ant stogo šeimyna visa. Juos džiugino saulės šviesa, šiluma. V. Dainos. VI. 1946 metų eilėraščiai. |
|
| © 2007, G. Gontis | |||